Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 909

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Apie kryžių, bokštą ir druską

2015 22 liepos | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Apie kryžių, bokštą ir...

druskaEvangelistas Lukas savo Evangelijoje surinko daug Jėzaus palyginimų, kuriuos Jis pasakė skirtingoms klausytojų grupėms: miniai, nusidėjėliams, fariziejams, mokiniams.

Juose slypi aktualūs Viešpaties pamokymai ir pastebėjimai įvairiems žmonėms. Šiame straipsnyje aptarsime palyginimą, kurį Kristus ištarė savo sekėjams apie mokinystės kainą. Mokinystės tema nėra ir negali būti populiari, nes ji mums kalba apie, anot D. Bonhoeferio, „brangią malonę“ – brangią kainą.

Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo, sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’. Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys“. „Druska – geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ (Lk 14, 25-35).

Iš ištraukos matyti, jog Jėzus buvo itin populiarus tarp žmonių, Jį sekė didelės minios. Sekti Kristumi galima keliais lygmenimis: pirmasis – tai evangelistinis lygmuo, kai susiduriame su Dievo gerumu, Jo atleidimu, skirtingomis malonės dovanomis. Tai tik pirmieji žingsniai paskui Kristų. Tai Jo kvietimas ateiti ir patirti nuodėmių atleidimą. Vėliau seka kitas lygmuo – mokinystė – mūsų atsiliepimas ir apsisprendimas būti Jėzaus sekėjais. Galiausiai, trečias lygmuo sekant Kristumi – tai būti Jo tarnu. Deja, dauguma žmonių nori likti pirmame lygmenyje: jų poreikiai patenkinami, tačiau žmogus nesiryžta augti dvasia ir nugalėti savąjį ego, nenori aukotis, eiti mokinystės ir tarnystės keliu.

Šiame palyginime Kristus meta rimtą iššūkį miniai – kviečia visus ryžtis eiti tolyn ir tapti Jo mokiniais, nelikti tik dvasiniais vartotojais. Žinoma, mokinystė turi savo kainą. Pasak Jėzaus žodžių, mokinystė – tai kryžius, užbaigta statyba ir sūrumo nepraradusi druska.

Mokinystė – tai kryžius

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys (Lk 14, 27).

Pirmiausia, kalbėdamas apie mokinystę, Jėzus parodo, jog tai yra kryžius, kurį tenka paimti kiekvienam pasekėjui. Ką reiškė kryžius? Kaip žinia, tuo metu kryžius nebuvo religinis ženklas, o bausmės, gėdos ir mirties vieta. Kristaus kryžius, mūsų Viešpačiui einant Pasijos keliu, įgijo dar ir ryškų pasiaukojimo aspektą. Todėl, kai kalbame apie mokinystės kryžių, turime galvoje patiriama gėdą dėl Kristaus, mirtį sau ir savo puikybės išsižadėjimo kainą, taip pat pasiaukojimą dėl Jėzaus Evangelijos. Krikščionys visais amžiais patyrė socialinę atmetimo bei paniekinimo gėdą, lygiai kaip ir mirštantys ant kryžiaus nusikaltėliai. Mokiniai patyrė mirtį sau ir mokėjo pasišventimo kainą, jog naujoji Kristaus prigimtis galėtų atsiverti.

Žmones labiausiai gąsdina Jėzaus pasakyti žodžiai apie „neapykantą“ savo artimiesiems. Sunku suprasti posakį: Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – nevertas būti mano mokiniu. Ar tai reiškia, jog, tapdami krikščionimis, turime nekęsti savo artimiausių žmonių?! Viso palyginimo kontekstas aiškiai parodo, jog Jėzus ne tai turi omeny. Jis neskatina nekęsti savo šeimos narių, bet ragina išsižadėti savęs, savo puikybės, tuščių įnorių, egocentriško gyvenimo. Vardindamas artimųjų sąrašą nuo tėvų iki vaikų, Jis kreipia mūsų žvilgsnį prie pačios esmės, išvardinto sąrašo kulminacijos – netekti savęs – pavesti savo esybę Dievui, kaip gyvenimo Šeimininkui.

Perskaitytame palyginime Jėzus paliečia pačias jautriausias žmogaus gyvenimo stygas – šeimos narius, turtus ir, galiausia, save patį – visa tai, prie ko prisirišame savo gyvenime vietoje Dievo. Jėzus kviečia paaukoti save Dievui ir negarbinti savo šeimos narių, turtų ir savęs paties. Žmogus viską nori kontroliuoti pats: savo artimuosius, materialius turtus ir savo gyvenimą. Kristus kviečia pakeisti pasaulėžiūrą. Dievo karalystės centre – Dievo meilė, o ne žmogiškoji kontrolė, finansinės manipuliacijos, gyvenimo puikybė. Tik pamąstykime, kaip dažnai mes mėgstame kontroliuoti kitus – draugus, vaikus, tėvus, – savo vertę matuoti materialiais turtais ir pasiekimais? O Kristus moko mylėti artimą kaip save patį, bet nekontroliuoti jo dėl savo paties poreikių, valdyti neteisią Mamoną gerais darbais, bet jos negarbinti. Jėzaus mokinys ištrunka iš žmogaus kontrolės, bet į artimą atsigręžia per Dievo meilę. Taip pat ir meilę pinigams keičia meilė Dievui.

Tad kryžiaus palyginimu Jėzus nori pasakyti, kad nepakanka būti beveidėje minioje stebėtoju, idant Dievo karalystė galėtų išsiskleisti Dvasios galia žmogaus viduje. Svarbu tapti apsisprendusiu mokiniu. O mokinystė kainuoja… Didžiausia mokinystė kaina – tai savęs išsižadėjimas ir atsidavimas į Jo, kaip gyvenimo Šeimininko, rankas. Tada Dievo karalystė gali skleistis. Kitu atveju, arba ji, arba mes būname šalia, bet vidun neįsileidžiame – kaip toje pasakoje: „midus per barzdą varvėjo, bet burnoje jo neturėjau“. Būti Jėzaus mokiniu – tai imti savo kryžių, pašvęsti savo gyvenimą Jam. Jei taip padarysi, gyvenimą atrasi, bet jei saugosi jį nuo Dievo – „tik nepaimk“, „tik nesiųsk“, „tik nepaliesk“ – bėgant metams jį prarasi.

Mokinystė – tai baigta statyba ir apsvarstyti karo veiksmai

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? (Lk 14, 28).

Palyginime (28 – 33 eil.) bokšto statybos ir karo veiksmų planavimo alegorijos parodo, kad mokinystė ir tarnystė nėra impulsyvus pasirinkimas be svarstymų, vidinio pasiryžimo. Mokinystė nėra jausmais pagrįstas sprendimas: „O, šiandien gerai jaučiuosi, vadinasi, esu Jėzaus mokinys! Nebėra ūpo, greičiausiai man pasirodė, kad galiu gyventi kitaip…“

Kaip matome, prieš žengiant žingsnį, Jėzus kviečia paskaičiuoti mokinystės ir tarnystės kainą, ar pajėgsi ją mokėti? Nes kai uždėsi rankas ant arklo, atgal nebesigręžiok… Vidinės pasirinkimo jėgos ir intencijų persvarstymas ypač svarbūs, kai atsiduriame savo gyvenimo kryžkelėse. Ar neatrodys, kad savęs išsižadėjimas tau yra per didelė kaina? O gal jau gana? Jau norisi „iššokti iš trasos“? Bet be kainos nebus jokio rezultato. Tad pradėdamas kažką daryti dėl Jo, eiti pasišventimo keliu, apsvarstyk savo apsisprendimą. Juk prieš pradėdami statyti bokštą ar namą, pirma paskaičiuojame sąmatą. Be to, kiekvienas statytojas žino, kad statybų metu dažniausiai nenumatytos išlaidos išauga dvigubai. Todėl, norint garbingai pabaigti statybos procesą, skaičiuoti būtina per visą statybų laikotarpį. Kitaip galime ir nepastatyti… Būti Jėzaus mokiniu – tai aukoti save Jam, Jo tarnystei. Bet jei nepaskaičiavęs, nepasiruošęs aukotis, neištyręs savo motyvų pradedi „statyti“ Jo darbą, o vėliau netenki ryžto ir viską meti, ar dėl tokios statybos nesišaipys žmonės?

Panašiai apsvarstomi ir karo veiksmai. Jei žinai, kad teks kovoti, bet neskaičiuoji, kokios tavo pajėgos, argi tokia kova nepasmerkta žlugti dar jai neprasidėjus? Prieš pradėdami kovą ar statybą, paskaičiuokime, ar užteks jėgų ir ryžto nueiti iki galo. Pritrūkus jėgų, kreipkimės į Dievą, kuris stiprina ir nepriekaištauja. Kristus, būdamas sąžiningas, kviečia ir mokinius sąžiningai save įvertinti, analizuoti savo intencijas. Jei nepasiruošę mokėti kainos, nemeluokime sau, kad esame Jo mokiniai.

Palyginimo 33 eilutė antrą kartą pakartoja ir reziumuoja pagrindinę pamokymo mintį: kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.

Mokinystė – tai druska

Druska – geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausyti – teklauso! (Lk 14, 34-35).

Palyginimo dalis apie druską ypatingai įdomi. Mokinystė – tai druska. Senajame pasaulyje, kaip žinia, druska buvo labai vertinama dėl savo praktinės paskirties, antibakterinių, gedimą stabdančių savybių. Virtuvėje ir šventykloje aukojimo ritualo metu ji buvo tiesiog nepakeičiama dėl to, jog stabdė mėsos gedimą, duonos rūgimą. Antai kiekviena Senojo Testamento duonos auka būdavo pasūdoma druska, ir priešingai, buvo draudžiama naudoti saldinančias priemones, pavyzdžiui, medų, kuris skatintų aukos rūgimą (Kun 2, 13). Druska, kaip dezinfekuojanti priemonė, buvo naudojama gimdymo metu – gimę kūdikiai buvo apiprausiami vandeniu ir ištrinami druska (Ez 16, 4). Buvo žinomos ir gydančios druskos savybės. Pranašas Eliziejus, įbėręs druskos dubenį, išgydė blogą Jericho vandenį, kuris buvo nevaisingumo ir mirtingumo priežastimi mieste (2 Kar 2, 19-22).

Visos šios druskos savybės puikiai atspindi Jėzaus mokinystės poveikį žmonių visuomenei, kultūrai ir aplinkai, kai krikščionybė atskleidžia Jėzaus mokymą. Gyvenimas pagal Jėzaus mokymą stabdo moralės smukimą, visuomenės gedimą, „dezinfekuoja“ visuomenės klimatą ir žmonių santykius, gydo mirties ir nevaisingumo kultūrą (abortai, eutonazija, homoseksualūs santykiai). Tačiau druskai gresia vienas pavojus – netekti sūrumo. Gamtoje tai yra beveik neįmanoma. Nebent druskoje santykinai būtų nepalyginamai daugiau priemaišų nei pačios druskos. Tačiau dvasiniame pasaulyje mokinystė gali prarasti sūrumą, panašiai kaip karštas vanduo tapti drungnas. Tada, anot Jėzaus, ji darosi niekam netinkama: nei dirvai praturtinti, nei mėšlui dezinfekuoti.

Ką Jėzus turi omeny, sakydamas „prarasti sūrumą“? Kaip tai įmanoma? Prarasti sūrumą – tai prarasti savo pašaukimą Kristuje, atsisakyti jo ir nueiti kitu keliu. Žmogus, atmetęs Kristaus šaukimą, Jo auką, Jo prigimtį, netenka druskos jėgos, sūrumo, netenka mokinystės poveikio savo ir kitų gyvenime. Ši palyginimo dalis ypatingai skatina saugoti Dievo dovanotą pašaukimą, visų pirma neatmesti jo, kai Kristus šaukia tapti mokiniu, ir bėgant laikui neiškeisti jo į mažesnės vertės dalykus. K. S. Luisas savo esė „Krikščionybė – sunku ar lengva?“ rašo:

Kristus sako: Atiduokite man VISKĄ. Man reikia ne šiek tiek jūsų laiko, šiek tiek jūsų pinigų ir šiek tiek darbo, o jums visa kita. Aš noriu ne jūsų dalykų, o jūsų pačių. Aš atėjau ne tam, kad pakankinčiau jūsų prigimtį… Vietoj jos duosiu naują. Atiduokite man savo prigimtį, VISUS troškimus – ne tik tuos, kuriuos laikote nedorais, bet ir tuos, kuriuos laikote nekaltais, – visą rinkinį. Vietoj jo duosiu jums naują prigimtį.

Tad aukščiausia mokinystės kaina – savęs atidavimas Dievui. Tai sąmoningas apsisprendimas tęsti ir eiti tolyn bei neprarasti savo pašaukimo Kristuje būti žemės druska!

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai