Pasaulio grožį galima atrasti tarpusavio saldžiame sutarime – bičiuliaujantis įvairiems pradams, taip pat sutariant pasauliui ir Aukščiausiajai Būtybei. Nuostabiausias ir ypatingiausias gamtos pasaulio grožis yra panašus į dvasines grožybes, nes materialūs pradai yra tik dvasinės būties atvaizdai ir šešėliai. Tuo tarpu dvasinis grožis yra nepalyginamai didesnis nei materialus.
Kas su manim atsitiks, kai aš mirsiu? Kur aš atsidursiu? Ar aš išnyksiu visam laikui, nustosiu egzistuoti, kaip kad moko adventistai ir Jehovos liudytojai, arba ateistai sako, kad žmogus nustoja egzistuoti išnyksta po mirties? Ar mano siela ir dvasia paliks kūną ir aš liksiu sąmoningas po mirties? Ar aš keliausiu į dangų, ar pragarą po mirties, ar eisiu į skaistyklą, kaip moko katalikų bažnyčia, ir tik po to į dangų? Girdžiu įvairių mokymų apie mirtį. Jie skirtingai moko, o aš noriu žinoti tiesą apie mirtį. Tai kas su manim nutiks, kai aš mirsiu?
Apaštalo dovana – pamatinė dovana, be kurios negali būti ugdoma Bažnyčia. Apaštalas deda, kitų statytojų atmestą, bet vienintelį teisingą pamatą Bažnyčioje – Kertinį Akmenį – Kristų, Jį įtvirtina, į Jį rodo. Taip pat apaštalas Dievo malonės ir Dvasios galia atranda naujas vietas ir širdis Viešpačiui, uždega jas tikėjimu, unikaliu būdu prisideda prie pasaulio žaizdų gydymo… Ar apaštalavimas gyvas šiandien?
Sveiki, malonūs tinklaraščio bičiuliai ir skaitytojai, dėkoju, kad skaitote ir rašote savo atsiliepimus, domitės, klausiate, dalinatės mintimis. Šį kartą noriu pristatyti naują rubriką – Jūsų eilės.
Švęsdamos Reformacijos 500 metų sukaktį, evangeliškos Šiaulių miesto bažnyčios (Šiaulių bažnyčia Tiesos žodis, Evangelikų liuteronų Bažnyčia, taip pat Laisvųjų krikščionių bažnyčia, Jungtinė metodistų bažnyčia, Evangelijos krikščionių bažnyčia), Šiaulių vyskupijos jaunimo centras ir VšĮ „Gyvenimo sparnai“ spalio 14 d. pakvietė į viešą konferenciją „Reformacija ir šiandiena“.
Pranašo dovana neretai yra viena iš mažiausiai suprastų Dievo pašaukimo išraiškų Bažnyčioje ir šiuolaikinėje visuomenėje. Taip nutiko, nes pati sąvoka beveik išnyko iš mūsų kasdienės apyvartos. Pats žodis “pranašas” nurodo į tą, kuris praneša, neša žinią. O ką Biblija sako apie tai? Plačiau klausykite…
„Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį. Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą Jam atvėriau“. (Ps 142, 1, 2)
Savo ir kitų krikščionių gyvenime pastebiu, kad neretai imame praktikuoti rafinuotus santykius su Dievu. Tampame nepaslankūs, gan formalūs, stengdamiesi doktriniškai nesuklysti, “teisingais” žodžiais melstis. Jokiais būdais neišsiduodame, ką išties jaučiame…
