„Dievaži, kas yra taip bedieviška, kas žiauriau, kas labiau svetima tikrajam Kristaus tikėjimui už norą ir bandymą tironiškai pavergti žmogaus mintis, kurios <…> yra laisvos, ir sulaikyti nuo tikrojo dievobaimingumo, tikrojo Dievo pažinimo, tikrosios meilės, baimės, Dievo šaukimosi ir kitų krikščioniškų poelgių.“ (M. Radvila Juodasis, 1556 m.)
Stebint pastoracinio tarnavimo vystymąsi Lietuvoje, pastaruoju metu į akis krenta, jog ši tarnystė sekuliarioje visuomenėje išgyvena nuosmukį:
Praeitais metais „Ganytojuje” buvo spausdinta Johno Stotto straipsnių serija „Moteris, vyras ir Dievas”.
Dievo šlovės ir rūstybės tema yra visiškai svetima šiandienos žmogui. Modernus, išsilavinęs žmogus daug laiko skiria sau – savianalizei, saviraiškai, savivertei ugdyti ir nemažą gyvenimo dalį praleidžia vystydamas horizontalius santykius, dažniausiai vartotojiško charakterio, t.y. bendraudamas su tais žmonėmis, kurie gali būti naudingi kylant šlovės ir karjeros laipteliais, įsigyjant geidžiamų saugusiųjų „žaislų”: namą, naujos markės automobilį, vilą Ramiojo vandenyno saloje ir t.t.
