Gal galima išsamiau sužinoti apie kai kuriose denominacijose naudojamą vieną iš krikščionių simbolių – ranka daromą kryžiaus ženklą, nukreiptą į save ar kitus, taip vadinamą „žegnojimąsi”.

Teko skaityti, jog jau II a. pabaigoje kažkas panašaus buvo praktikuojama. (Tertulijanas mini).
Ačiū už atsakymą.

Jonas

*********

Jūs teisingai pastebite, kad įvairiose krikščioniškose denominacijose (išskyrus Evangelikų bažnyčiose) yra naudojamas ranka daromas Kristaus kryžiaus ženklas (lot. Signum Crucis) – žegnojimasis, kitų žegnojimas. Toks simbolinis ritualas yra derinamas su trumpu Trejybės išpažinimu – „Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios” – gr. kalb. eis to onoma tou Patros kai tou Giou kai tou Agiou Pneumatos, -kurį atrandame Mt 28, 19. Šis trumpas Trejybės išpažinimas taip pat vartojamas daugelyje tradicijų krikšto metu.

Kaip žinia, nuo senų laikų yra paplitusios dvi žegnojimosi formos: Vakarų Bažnyčioje (Romos Katalikų, Anglikonų, Liuteronų) – atvira ranka, penkiais pirštais, kurie simbolizuoja 5 Kristaus žaizdas, ir Rytų Bažnyčioje (Rytų Katalikų ir Ortodoksų) – suglaustais trimis pirštais (suglausti nykštys, smilius ir didysis pirštas), simbolizuojančiais Trejybę. Beje, iki XVII a. Rusijoje, dar prieš Patriarcho Nikono bažnytinę reformą, tikintieji žegnojosi dviem pirštais, pabrėždami dvejopą Kristaus prigimtį – dieviškąją ir žmogiškąją. Iki šių dienų šią tradiciją puoselėja sentikiai.

Išties, žegnojimasis yra gana senas reiškinys. Aliuzijos į tai yra pastebimos dar ankstyvojoje patristikoje maždaug nuo II a. Jūsų paminėtas Tertulijanas, vienas iš Bažnyčios Tėvų, pasakoja apie krikščionę moterį, kuri prieš guldama miegoti, peržegnodavo lovą („Ad uxor.”, ii, 5). Truputį vėliau Jeronimas mini kryžiaus ženklą simboliškai rodomą ant lūpų („Epitaph. Paula”), o Prudentijus užsimena apie širdies žegnojimą („Cathem.”, vi, 129). IV a. pab. Bažnyčios istorikas Salminijus Hermijus Sozemenas (IV a. pab. – 447 m.) savo „Bažnyčios istorijoje” (VII, xxvi ) rašė apie vyskupą Donatą, kuris „puolamas drakono – šėtono darė kryžiaus ženklą ore ir spjaudė ant pabaisos”. O Krizostomas (347 – 407 m.) buvo įsitikinęs, kad piktosios dvasios, regėdamos kryžiaus ženklą, pasitraukia. Manoma, kad IX a. viduryje popiežius Leonas IV prisidėjo prie žegnojimo, kaip laiminimo ženklo, įtvirtinimo ir paplitimo, ragindamas tinkamai žegnoti „taurę ir minią” („Liturg. Roma. Pont.”, III, 37).

Paminėti faktai liudija, kad patristikos laikų krikščionys kryžiaus ženklą naudojo kaip mistinį apsaugos, dvasinės kovos, palaiminimo ženklą. Tačiau Šventajame Rašte nerandame nei žegnojimosi pavyzdžių, nei pamokymų tai praktikuoti bažnytiniame ar kasdieniame krikščionių gyvenime.

Šiandien aukščiau minėtose krikščioniškose denominacijose toliau puoselėjama žegnojimosi tradicija, atsiradusi dar ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų amžiuje. Romos katalikai praktikuoja žegnojimą kaip maldos ir palaiminimo formą tiek asmeniniame, tiek bažnyčios liturginiame gyvenime, kunigai – Mišių aukojimo metu. Rytų bažnyčioje tai naudojama dar dažniau: kiekvienos maldos pradžioje ir pabaigoje, įeinant ir išeinant iš šventyklos, kai kuriose tradicijose persižegnojama yra net po kiekvienos litanijos dalies. Anglikonų ir Liuteronų bažnyčiose žegnojimasis taip pat buvo išsaugotas, nors praktikuojamas ne itin dažnai. Tuo tarpu daugumoje Evangeliškų bažnyčių šios tradicijos atsisakyta kaip biblinių atitikmenų neturinčio reiškinio.

Pagarbiai, pastorė Anželika Krikštaponienė