Š. m. gegužės 19 d., Šiaulių mieste po atviru dangumi (Talkšos ežero pakrantėje), įvyko Sekminių šventė, tampanti gražia miesto tradicija. Jau antrus metus susibūrėme kartu sutikti Sekmines. Trokštame, kad mūsų miestas taptų Sekminių miestu, kuriame plevena Šventoji Dvasia, o žmonės jame jaustųsi, kaip viena šeima, ir gyventų mylėdami vieni kitus, gerbdami skirtumus bei draugaudami.
Šį sekmadienį bažnyčioje viešėjo Duke universiteto (JAV) religijotyros doktorantė Gražina Bielousova. Su Gražina esame seniai pažįstamos nuo to laiko, kai ji tarnavo Jungtinėje metodistų bažnyčioje kunige. Buvo miela Gražiną pakalbinti ir džiaugtis jos įžvalgomis apie kultūros ir tikėjimo sąveiką.
Pratęsiau kalbėti apie bažnyčios istoriją. Šį kartą daugiau paliečiau 1991 m. – 1996 m. Dvasios išliejimo ir aplankymo laikotarpį bažnyčioje.
Šiandien kalbėjau apie istorijos Dievą ir pradėjome kelionę per Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” istoriją. Jaučiuosi giliai sujaudinta mūsų “kelionės”.
„Jis yra <…>, mano išlaisvintojas“. (Ps 144, 2)
Ar ne per dažnai, būdami tikinčiaisiais, pamirštame mūsų didįjį Išlaisvintoją ir bandome savo menkomis pastangomis krapštytis iš įvairių rūpesčių bei problemų kalėjimo, gelbėtis iš klampios pelkės?
Gyvenimas turi išminties dėsningumus, kuriuos mums atveria saliamoniškoji išmintis Biblijos patarlėse. Šiandien dalinomės trise, Aras, Faustas ir aš, įžvalgomis iš Patarlių 4 sk. Gera, kai gali tarnauti vyresni ir jaunos kartos žmonės kartu. Puikus derinys!
Antrą Velykų dieną pristatau Jums Veronikos Grainienės eiles. Veronika Grainienė – gyvena Vilniuje, studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete anglų kalbą ir literatūrą, 2017 m. išleido pirmąją savo eilėraščių knygelę Mielės pėdsakai, šiuo metu spaudai ruošią antrąją. Veronikos eilės persmelktos gilia Viešpaties pajauta, eilėraščiuose dažnai suskamba šviesios tikėjimo, meilės ir vilties natos.
