Visais amžiais žmonės apmąstė gyvenimo ir mirties santykį, siekė įprasminti gyvenimą ir suprasti nemirtingumą. Žmonių sampratoje dažniausiai gyvenimas suprantamas, kaip Dievo dovana, o gyvenime atlikti pasirinkimai daro įtakos pomirtinei kelionei bei tiesiogiai siejosi su nemirtingumo idėja. Tos sąsajos pastebimos tautų religijose, mituose, taip pat ir krikščionijoje – Šventame Rašte yra šio gyvenimo prasmė bei amžinojo gyvenimo vilties sąsajų.
Geri žodžiai… apie gyvenimo ir mirties santykį
5
Šią savaitę, spalio 22 d., Jungtinės Valstijos ir visa evangelinė bažnyčia neteko dar vieno Dievo žmogaus ir žinomo visame pasaulyje tarno – dažnai vadinamo „Pastorių pastoriumi“ – Eugenijaus Petersono (1932-2018). Š.m. pradžioje visa Amerika ir pasaulis atsisveikino su šimtamečiu globalaus masto evangelistu ir JAV dvasiniu patriarchu – Billy Grahamu (1918 – 2018). Dabar į amžinus namus išlydi pastoracinės teologijos šulą – E. Petersoną, užauginusį ir įkvėpusį savo knygomis, paskaitomis ir bendravimu iš širdies į širdį ne vieną pastorių kartą ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Eugenijus Petersonas mirė 85 metų.
Apaštalo Pauliaus vizija kviečia laimėti Kristų, pamiršus viską, kas praeityje veržtis į tikslą aukštybėse. Esame Jo jau pagauti, bet vis dar siekiame Jį laimėti. Ir visai nesvarbu, kiek būtume nuėję, tikslas nepasikeičia… Taip tinka mąstyti dvasiškai subrendusiems. Apie mūsų bažnyčios viziją ir mūsų siekį aukštybėse kalbu šiame pamoksle.
Šventame Rašte išmintis yra skirtinga ir nevienalytė, turi skirtingus tikslus. Patarlių knyga dėmesį skiria įstatyminei išminčiai, su kuria ryškiausiai susiduriame nuo 10 iki 22 sk. Šį kartą Mini ekonomikoje kartu su kolega Aru Petronaičiu atvėrėme skirtingus išminties veidus, skirtingais gyvenimo ar net istorinių laikmečių laikotarpiais.
Būdami žmonėmis, emociniais kūriniais, visi nesąmoningai siekiame artimumo, meilės, gailestingumo. Tik taip yra atsakomi mūsų vidiniai poreikiai būti suprastais, priimtais ir mylimais. Kristus tam ir atėjo, kad apšviestų tamsą mumyse, išlaisvintų iš neapykantos ir priešiškumo.
Nors įvykis, apie kurį kalbėsiu čia, vyko rugsėjo antroje pusėje, staiga, po karštos vasaros, atšalus orui, tačiau mūsų miesto dvasiniame ekumeniniame klimate išgyvenome tikrą pavasarį. Dvasios pavasaris ateina, kai akivaizdžiai šyla paprastų tikinčiųjų – krikščionių iš įvairių konfesijų santykiai, kai uždegtos širdys jungiasi bendriems siekiams dėl Kristaus, kai švelniai pučia Šventosios Dvasios vėjas,.. o jo putimo kryptį pagauname savo vidinėmis burėmis ir jas laiku išskleidžiame…