Neseniai perskaičiau garsaus kultūros filosofo Johano Huizingos knygą „Rytdienos šešėliuose. Mūsų dienų dvasinės negalios“, Gelmės, Vilnius, 2020. Man regis, ji yra stulbinamai tiksli Vakarų kultūros, visuomenės ir dvasinės būklės analizė, parašyta taip, lyg būtų skirta mūsų dienoms. Pirmą kartą knyga buvo išleista olandų kalba 1935 m. Haarleme (Nyderlandų vakaruose, netoli Amsterdamo), tačiau Huizingos diagnozė apie kultūros krizę, vertybių nykimą, visuomenės fragmentaciją ir dvasinio matmens silpnėjimą šiandien skamba neįprastai aktualiai. Susirūpinęs kritikuoja to meto Europoje karo padarinius, kylantį nacionalizmą, fašistinį kolektyvizmą, mąstymo sumenkėjimą, kas sąlygojo kultūros ir dvasingumo nuosmukį.
Huizinga kilo iš gilios menonitų krikščioniškos tradicijos šeimos, pats jaunystėje, būdamas 18 metų, pasirinko krikštą ir visą gyvenimą liko menonitų bažnyčios nariu, jautriu krikščioniškosios Europos dvasiniam paveldui. Knygos pabaigoje ši pajauta ypač išryškėja: kultūros krizę jis mato ne vien kaip socialinį ar politinį reiškinį, bet kaip dvasinės tvarkos praradimą. Tad „Rytdienos šešėliai“ tampa ne tik savo epochos diagnoze, bet ir stebėtinai atpažįstamu mūsų laikų veidrodžiu.
Pateikiu keletą autoriaus citatų.
Dvasia pragaišinama. Minčių mainų priemonė, žodis, kultūrai judant tolyn, neišvengiamai nuvertėja. Žodis vis didesniais kiekiais ir vis paprasčiau skleidžiamas. Spausdintam ar girdimam žodžiui nuvertėjant, tiesiogine proporcija didėja abejingumas tiesai. Įsigalint iracionalumo dvasios laikysenai, klaidingo supratimo marža visose srityse išauga iki plačios zonos. Akimirksniu pasiekiama viešumas, skatinamas <…> sensacijų vaikymosi, paprastą požiūrių skirtumą išpučia iki nacionalinės haliucinacijos. <…> O juk didžios idėjos visada smelkėsi labai lėtai. Kaip asfalto ir benzino kvapas virš miestų, taip virš pasaulio tvyro tuščių žodžių debesis. (193- 194 psl.)
*
Skaitydama dvasia pagauna daug greičiau, ji nuolatos renkasi, susikaupia, peršokinėja, daro pauzes ir mąsto, – tūkstančiai dvasios judesių per viena minutę, kurie klausytojui nepasiekiami. „The dicline of the written word“ džiugiai ir užtikrintai dėstė apie netolimą ateitį, kuri vaiką penės vaizdu ir paskaitomis. Nėra geresnės priemonės atpratinti jaunuomenę mąstyti, <…>, be to, greičiausiai ir priversti ją smarkiai nuobodžiauti.
Barbarystė gali žengti drauge su aukštu technikos tobulumu… (202 psl.)
*
Reikalinga nauja dvasia.
Jeigu naujosios dvasios negali mums pažadėti struktūrinės permainos… >, ar gali ją atnešti bažnyčios? Tikėtina, kad iš persekiojimų, kuriuos tenka kęsti, jos išeis sustiprėjusios ir nuskaidrėjusios. Galima manyti, kad būsimame periode lotyniškoji, germaniškoji, anglosaksiškoji… religijos sampratos susitiks ir persmelks viena kitą krikščionybės uolos pagrindu pasaulyje… Tačiau bažnyčios, kaip organizacijos, gali triumfuoti tik tuo mastu, kurio gebės nuskaidrinti savo išpažinėjų širdis. Blogį jos įveiks ne nurodymais, ir valios primetimu. (214 psl.)
*
Katharsis, apsivalymas, – taip graikai vadino dvasios būseną, kurią palieka tragedijos žiūrėjimas; tai tyla širdies, kurioje ištirpsta užuojauta ir baimė, sielos nuskaidrėjimas, kylantis suvokiant gilesnį visų daiktų pamatą. Katarsis rimtai ir iš naujo daro žmogų pasirengusį atlikti pareigos darbus ir priimti likimą. Jis palaužia hybris ((gr. hybris – ὕβρις) – senovės graikų sąvoka, reiškianti „puikybę“, „perdėtą išdidumą“, „saiko praradimą“ ir „žmogaus ribų peržengimą“, „norą tapti dievu“. Tai įsitikinimas, kad gali kontroliuoti nepaisant moralinių, gamtos ir dvasinių ribų). Jis atitraukia nuo smarkių gyvenimo potraukių ir teikia ramybę sielai. (218 psl.)
*
Naujoji askezė turės būti atsidavimas. Atsidavimas tam, ką įmanu mąstyti kaip aukščiausią dalyką. Toks dalykas negali būti nei valstybė, nei tauta, nei klasė, nei savo paties asmeninė būtis. Laimingi tie, kuriems šis principas gali turėti tik vardą To, kuris sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. (219 psl.)
Johanas Huizinga (1872–1945) – žymus olandų istorikas ir kultūros filosofas, vienas svarbiausių XX amžiaus kultūros istorikų. Gimė Groningene (Nyderlandų šiaurėje, netoli Vokietijos sienos), studijavo Groningeno ir Leipcigo universitetuose. Daugiausia dėmesio skyrė viduramžių Europos kultūrai, Renesansui, istorijos ir kultūros santykiui. Jo garsiausias veikalas – „Viduramžių ruduo“. Huizinogos kalbos meistriškumas žavėjo tiek skaitytojus, tiek akademikus. Todėl ne kartą nominuotas Nobelio premijai. Įdomu pastebėti, kad J. Huizinga domėjosi lietuvių kalba ir baltų kultūra, ypač indoeuropeistikos ir senųjų kalbų kontekste.
Huizinga kilo iš menonitų tradicijos, jautė gilų ryšį su krikščioniškuoju Europos kultūros paveldu. Antrojo pasaulinio karo metais už savo antifašistines pažiūras, vokiečių okupantų suimtas, kalintas lageryje, vėliau dėl sunkios ligos iš lagerio paleistas, bet priverstinai izoliuotas, be teisės dirbi mokslinį darbą. Mirė 1945 m. De Steege, Nyderlanduose, nesulaukės karo pabaigos.
Parašykite komentarą