Šiandien, lapkričio 7 d., Šiauliuose verslios moterys rinkosi jau į 35 – ąjį verslių ir veiklių moterų rytmetį UAB „Jolma“ patalpose. Jolanta Chlevickienė – turtingamoteris.lt projekto įkūrėja pakvietė ir mane sudalyvauti šiame rytmety, bei trumpai kartu su kitomis rytmečio dalyvėmis pristatyti savo dvasinę – visuomeninę veiklą.
Šiandien, Lietuvos moterys, pažymėdamos sau ir visai visuomenei reikšmingą šimtmečio moters balsavimo teisės datą, jungiasi akcijai Centriniame Lietuvos Pašte. Čia gaudamos proginį atviruką, užklijuos Lietuvos pašto išleistą šventinį pašto ženklą, skirtą moterų balsavimo šimtmečiui Lietuvoje, ir išsiųs valstybės vadovams. Tokiu būdu primins, jog šiam neeiliniam įvykiui mūsų valstybėje yra per mažai skirto dėmesio, nesurengtas nei vienas didesnis edukacinis ar šventinis renginys. Ši data, deja, šiandien prisimenama tik sąmoningos bei pilietinės visuomenės dėka.
Visais amžiais žmonės apmąstė gyvenimo ir mirties santykį, siekė įprasminti gyvenimą ir suprasti nemirtingumą. Žmonių sampratoje dažniausiai gyvenimas suprantamas, kaip Dievo dovana, o gyvenime atlikti pasirinkimai daro įtakos pomirtinei kelionei bei tiesiogiai siejosi su nemirtingumo idėja. Tos sąsajos pastebimos tautų religijose, mituose, taip pat ir krikščionijoje – Šventame Rašte yra šio gyvenimo prasmė bei amžinojo gyvenimo vilties sąsajų.
Šią savaitę, spalio 22 d., Jungtinės Valstijos ir visa evangelinė bažnyčia neteko dar vieno Dievo žmogaus ir žinomo visame pasaulyje tarno – dažnai vadinamo „Pastorių pastoriumi“ – Eugenijaus Petersono (1932-2018). Š.m. pradžioje visa Amerika ir pasaulis atsisveikino su šimtamečiu globalaus masto evangelistu ir JAV dvasiniu patriarchu – Billy Grahamu (1918 – 2018). Dabar į amžinus namus išlydi pastoracinės teologijos šulą – E. Petersoną, užauginusį ir įkvėpusį savo knygomis, paskaitomis ir bendravimu iš širdies į širdį ne vieną pastorių kartą ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Eugenijus Petersonas mirė 85 metų.
Būdami žmonėmis, emociniais kūriniais, visi nesąmoningai siekiame artimumo, meilės, gailestingumo. Tik taip yra atsakomi mūsų vidiniai poreikiai būti suprastais, priimtais ir mylimais. Kristus tam ir atėjo, kad apšviestų tamsą mumyse, išlaisvintų iš neapykantos ir priešiškumo.
Nors įvykis, apie kurį kalbėsiu čia, vyko rugsėjo antroje pusėje, staiga, po karštos vasaros, atšalus orui, tačiau mūsų miesto dvasiniame ekumeniniame klimate išgyvenome tikrą pavasarį. Dvasios pavasaris ateina, kai akivaizdžiai šyla paprastų tikinčiųjų – krikščionių iš įvairių konfesijų santykiai, kai uždegtos širdys jungiasi bendriems siekiams dėl Kristaus, kai švelniai pučia Šventosios Dvasios vėjas,.. o jo putimo kryptį pagauname savo vidinėmis burėmis ir jas laiku išskleidžiame…
„Tegul mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę…“ (Ps 144, 14)
Šventame Rašte jautis simbolizuoja darbą arba darbininkus. Kiekviena veiklos sritis žemėje turi savo darbininkų. Taip pat Dievo karalystė turi savo darbininkų, kuriuos Viešpats – pjūties šeimininkas, siunčia į savo laukus darbuotis sėjant ir nuimant derlių pjūties metu. Dievo palaima, kai bažnyčia ar kitas, kuris veiklos baras, nestokoja darbščių rankų, karštų ir mylinčių širdžių, profesionalaus ir savanoriško darbo.
