Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams. (Ps 145, 9)
Kokia nuostabi tiesa, kurią pažinus, darosi saugu gyventi žemėje visiems Jo kūriniams – mažiems ir dideliems, margiems ir bespalviams, šviesiems ir pilkiems, dienos ir nakties.
Jau trečius metus iš eilės Šiaulių įvairių krikščioniškų konfesijų bažnyčios rengia ekumenines Sekmines, kviesdamos ir tikinčiuosius, ir miesto svečius bei gyventojus drauge švęsti Šventosios Dvasios nužengimo šventę Talkšos ežero pakrantėje.
Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus. (Ps 145, 5)
Antrasis Izraelio karalius Dovydas buvo giliai dvasingu žmogumi nuo pat savo jaunystės. Dar ganydamas tėvo avis, kūrė Dievui psalmes ir kontempliavo Jo kūrinijos darbus. Tapęs karaliumi, patyrė daug pavojų, klupo, vėl kėlėsi ir visą laiką pasitikėjo Viešpačiu, kuris arti. Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, kurie Jo šaukiasi tiesoje (Ps 145, 18). Psalmė 145 vadinama Dovydo gyriaus psalme.
Balandžio 28 d., gražią pavasario sekmadienio popietę, Šiauliuose įvyko ekumeninė Velykų džiaugsmo šventė – „Mažutėlių Velykėlės“, skirta miesto „mažutėliams“, socialiai sunkiau gyvenančių žmonių grupėms, bei visai miesto bendruomenei.
Didysis penktadienis, arba anglosaksų šalyse dar vadinamas Geruoju penktadieniu (Good Friday), yra Kristaus pasijos ir kryžiaus mirties diena. Tą Paschos dieną, kaip buvo įprasta, aukštieji kunigai šventykloje aukojo atpirkimo avinėlį. Tai ilgaamžis Kristaus įvaizdis, išpranašautas Senojo Testamento pranašystėse apie Mesiją, aukaujantį savo gyvybę už žmonijos nuodėmę. Nuo vyriausiojo kunigo Kajafo “rankos”, t.y. jo pasakimu, Kristaus gyvybė buvo atiduota kryžiaus keliui: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą…” (Jn 18, 14)
Pascha (Pesach – praėjimas) – pati didžiausia žydų šventė. Žydai švenčia išėjimo iš Egipto vergystės atminties šventę, kai Dievas Savo rankos galia ir stebuklais išvedė Izraelį į laisvę.
Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa ir išdavystė nenumaldomai tirštėjo, klastos bei įtampos slogioje atmosferoje, kaip Dievo malonės gūsis, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).
