Ašai meldžiuosi meilės jėgai
Kur’ apsireiškė Jėzuje.
Jai atsiduodu visa siela,
Kaip kad anksčiau menkiems niekams.
Geidžiau visai save užmiršti
Ir meilės jūroje nugrimzti.
Galbūt tavo siela rami
Ir tyki kaip vanduo
Upių gelmėse;
Galbūt tu klajoji
Nebylus, ūžiant ir gaudžiant
Pasaulio mainams, lyg keliautojas
Nepažįstamuose kraštuose.
Leisk man kasdien atlikti savo darbą; o jeigu mane apimtų tamsus nevilties laikas, te nepamiršiu stiprybės, guodusios mane kitų sielvartų metu.
Dieve, būk mums gailestingas ir laimink mus,
parodyk šviesų savo veidą,
kad pažintų žemėje Tavąjį kelią,
visose tautose (ir mano Tėvynėje) Tavo išgelbėjimą!
Vasario 16 d., minint Lietuvos atkūrimo dieną, norisi visus, kur bebūtume, pakviesti pažvelgti į Lietuvą iš paukščio skrydžio, transcendentinės perspektyvos…
Neseniai, kai ruošiau Moterų konferencijai pasisakymą Moters ganytojiška širdis, aptikau nuostabų Alice Meynell eilėraštį Piemenaitė, kuris iš karto prikaustė mano dėmesį ir sužavėjo žodžių švelnumu bei tikslumu.
