
Užgniaužę kvapą, lydėdami ryto ir vakaro maldose, stebime kiekvieną karo dieną Ukrainoje. Giliai atjaučiame tautą, patiriančią nežmoniškus rusų kariuomenės žiaurius nusikaltimus. Kiekvienas stengiamės daryti, ką galime. Padedame pabėgėliams savo žemėje, dirbame savo darbus ir keliame akis į dangų melsdami teisingos pabaigos – Ukrainos pergalės.
read more…
Antrą Velykų dieną pristatau Jums Veronikos Grainienės eiles. Veronika Grainienė – gyvena Vilniuje, studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete anglų kalbą ir literatūrą, 2017 m. išleido pirmąją savo eilėraščių knygelę Mielės pėdsakai, šiuo metu spaudai ruošią antrąją. Veronikos eilės persmelktos gilia Viešpaties pajauta, eilėraščiuose dažnai suskamba šviesios tikėjimo, meilės ir vilties natos.
Artėjant nuostabiausioms metų šventėms, publikuosiu jūsų eiles, skirtas Kalėdoms, jų ypatingai nuotaikai ir dvasiai patirti.
Ramiems adventiniams vakarams siūlau Tinos Mažeikienės eiles. Ji yra trijų vaikų mama, aktyviai tarnaujanti bažnyčioje bei visuomenėje. Šiauliuose studijavo socialinius mokslus ir teologiją. Dirba ir savanoriauja įvairiose socialinėse įstaigose bei dalyvauja skirtinguose projektuose. Tinos eilės mąslios ir švelnios, visada veda prie neprilygstančios Dievo meilės, alsuoja Jo artumu, išryškina Dievo mylimosios įvaizdį…
Dėkoju, kad dosniai dalinatės savo eilėmis. Cz. Miloszas įžvalgiai pastebėjo poezijos paskirtį: Apvaizda nusprendė, kad atšipus pamokslų ir teologinių veikalų ašmenims, liks tik poezija, kaip žmogaus mąstančio apie esminius dalykus, sąmonės instrumentas. Poezija yra kartu ir malda.





