„Todėl aš teigiu, jog nebuvo tinkamesnio ir geresnio laiko mokslui kaip dabar ne tik dėl to, kad išsilavinimas yra visapusiškai prieinamas, bet todėl, kad jis suteikia daugeriopą gerovę ir garbę.“ 

M. Liuteris. „Pamokslas apie pareigą vaikus mokyti mokyklose“ (1530m.)

Vienu reikšmingiausiu Europos reformacijos nuopelnu deramai laikomas tuometinio švietimo sistemos ir turinio pertvarkymas. M. Liuteris – didysis reformatorius ir jo bendražygiai ganėtinai anksti įvertino tinkamo krikščioniško švietimo svarbą tiek bažnyčios reformoje, tiek visuomeniniuose gyvenimo procesuose. „Vokietijos protestantiškose žemėse nusistovėjo pažiūra į išsimokslinimo vertę, atsisakyta mokslo neigimo ir nuomonės, kad jis žalingas“.[1]

Biblijos tiesų, moralės ir dorovės ugdymui jaunoje kartoje, tikėjimo gynimui ir įtvirtinimui platesniu mastu Vokietijos kunigaikštystėse reikėjo daug išsilavinusių žmonių tikėjimo ir kitais mokslo klausimais. Anot Liuterio, „išsilavinęs žmogus bus vertas dviejų kunigaikščių ir trijų miestų. Jei pakelsi akis ir gerai įsižiūrėsi, tai pamatysi, kad po dešimt metų daugelis tarnysčių laukte lauks išsimokslinusių žmonių, tik deja, ar bus tokių daug, kurie tam būtų išugdyti?“[2] Ir ar daug atsiras tų, kurie bus išlavintais Kristaus Evangelijos tarnais? „Jei nei vienas tėvas ir nei viena motina nenorės pavesti savo vaiko Dievui, tai kas bus dvasininkais? Juk seni dvasininkai kasdien miršta ir galime likti be pamainos.  Ką gi dėl šito pasakys mums Viešpats?“[3]

M. Liuteris, praėjus vos trims metams po Romos Katalikų bažnyčios ekskomunikavimo, jau parašo pirmą savo traktatą skirtą švietimo klausimams spręsti – „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“ (1524 m.). Ne už ilgo pasirodė ir kitas svarbus darbas šiuo klausimu –  M. Liuterio „Pamokslas apie pareigą vaikus mokyti mokyklose“ (1530m.). Šie du traktatai yra svarbiausi M. Liuterio rašto darbai švietimo tematika, nors apie tai jis užsimina  ir daugelyje savo raštų. Reformatoriaus požiūriu krikščioniškos mokyklos ir kitos švietimo įstaigos užėmė svarbią vietą tikėjimo tiesų skleidime, išlavintų dvasininkų ir pasauliečių valstybės valdymui ugdyme. Visas priežastis, skatinusias jį rašyti ir netylėti, M. Liuteris išvardina „Laiške vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybos nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“. Vokietija išgyveno švietimo ir mokyklų krizę: užsidarinėjo vienuolynų ir pradinės mokyklos, amatininkai, miestiečiai, valstiečiai nenorėjo leisti savo vaikų į mokyklas, dėl patirto mokymo nenaudingumo (jei vaikai nebus dvasininkais, kam jiems ilgametė vienuolių mokykla) norėdami, kad tie mokėtų tik amato. Todėl miestai ir gyvenvietės pasižymėjo gausa neišsilavinusių žmonių. Be to, žalingą įtaką švietimui darė senose mokyklose vyravęs scholastinis mokymo būdas, atitrūkęs nuo gyvenimo, formalus, žemas mokytojų išsilavinimas. Visa tai skatino M. Liuterį reformuoti švietimą iš esmės. Tėvus ragino leisti savo vaikus į mokyklas, o miesto tarybos narius – steigti naujas krikščioniškas mokyklas, pagrįstas Dievo žodžio pažinimu ir morale, parodydamas didžiulę tokių mokyklų naudą miesto ir tautos gerovei.

Taigi šiame darbe aptarsime pastarojo M.Liuterio traktato pasiūlymus ir patarimus Vokietijos miestų gyventojams ir valdytojams bei jo raginimą steigti krikščioniškas mokyklas. Šeima ir mokykla, paremtos krikščioniškomis vertybėmis, – tai dvi institucijos, kurios padeda vaikui formuotis sveikai ir visavertiškai, tarsi du kuoleliai sodinukui, neleidžiantys augančiam medeliui iškrypti. Tačiau mokykla, kaip ir šeima, negali gyvuoti be palaikymo. Tad M. Liuteris stengėsi atkreipti geranorišką tėvų ir atidų miesto valdžių dėmesį į krikščionišką mokyklą.

Aštri senos švietimo sistemos kritika ir įžvalgūs pamokymai tėvams

Pirmoje laiško dalyje M. Liuteris kreipiasi į tėvus, siekdamas priminti evangelines tėvų pareigas ir atverti išsimokslinimo visokeriopą svarbą vaikų gyvenimuose. Jį liūdino Vokietijos bendras švietimo nuosmukio faktas: vienuolynų mokyklos užsidarinėjo, tėvai neleido savo vaikų eiti mokslo keliu, nes nusivylė scholastinio mokslo tuštybe. Nors M. Liuteris aštriai kritikavo senąją mokyklą: „Galima buvo mokytis dvidešimt, keturiasdešimt metų, bet nieko neišmokti, nei lotynų, nei vokiečių kalbų. Po tokių mokslų galėjai tapti tik asilu.  O apie tokių mokyklų dorovinį nuosmukį, kurį patyrė mūsų garbingas jaunimas, aš net nepradėsiu kalbėti. Išties, jei tokioms aukštosioms ir vienuolynų mokykloms būtų lemta gyventi <…> tai norėčiau, kad nei vienas vaikas joje niekada nebesimokytų“[4]. Tačiau jo didžiausias noras buvo steigti naujas krikščioniškas mokyklas ir primygtinis prašymas leisti vaikams jose mokytis.

Pirmiausia, M.Liuteris ragina tėvus rūpintis ne tik savo vaikų kūnais, bet, kaip moko evangelija, jų sielomis. Būtent taip, anot reformatoriaus, turėtų mąstyti krikščionys tėvai. Atmestiname tėvų požiūryje į vaikų ugdymą, Liuteris įžvelgia šėtono tamsius kėslus: „Šėtonas siekia išlaikyti jaunimą savo karalystėje. Nes tokiu būdu ji įsitvirtina ir plečiasi. Stipriausią smūgį tamsos karalystei gali smogti jaunimas, kuris auga Dievo pažinimu, skelbia Viešpaties žodį, pamokydamas kitus“[5].

Antrasis M.Liuterio patarimas tėvams skamba apaštalo Pauliaus žodžiais, kad tėvai nepriimtų Dievo malonės veltui (2 Kor 6, 1), bet pastebėtų „aukso metus“ duotus Vokietijai, kai atsirado daugiau jaunų išsilavinusių žmonių,  kurie būtų puikūs mokytojai ir atneštų didžiulę naudą ugdant vaikus. Reformatorius suvokia tai kaip suteiktą Dievo malonę pakelti naują, visokeriopai išprususią vokiečių kartą.

Trečiasis, bene svarbiausias, patarimas: Liuteris primena Dievo įsakymą tėvams, kuriuo Viešpats prisaikdino tėvus mokyti savo vaikus (Įst 4, 9; 6, 7; 11, 9). Nerūpestingus ir tingius tėvus reformatorius palygina su  stručiais, kurie elgiasi atmestinai savo vaikų atžvilgiu: „Jis palieka savo kiaušinį žemėje ir pamiršta, kad bet kokia koja gali jį sutraiškyti arba laukų žvėris suėsti. Kuo gi padės mums Dievo teisumas, jei mes nesirūpinsime savo vaikais ir <…> visaip stengsimės išvengti jų lavinimo.“[6]

M. Liuteris apeliuoja į tėvų sąžinę, pareigas ir autoritetą, kurį davė jiems Dievas ugdyti savo vaikus. Tačiau jo akiratyje yra ne tik tėvai, bet ir miestų valdžios. M. Liuteris nedviprasmiškai kviečia  miestų tarybas prisiimti krikščioniško švietimo ir lavinimo atsakomybę, nes tai keis miesto gyvenimą ir gerovę. Jis teigia, kad ne visi tėvai turi garbės ir pareigos jausmą, tuo tarpu jų vaikai gyvena miesto visuomenėje bei ją gali veikti teigiamai arba neigiamai.  Kiti tėvai, nors turi norą auklėti vaikus, deja, neturi patyrimo. Tad reikalingi ypatingi žmonės, kurie tai darytų meistriškai ir teisingai. Treti tėvai, nors ir puikiai išmano auklybos reikalus, yra be galo užsiėmę asmenys. Tokiu būdu miestų tarybos turėtų pasirūpinti savo jaunosios kartos ugdymu. Anot, Liuterio: „Aukščiausia miesto gerovė, klestėjimas ir galia slypi tame, priklausomai, kiek miestas turi tyrų, išsilavinusių, protingų, garbingų ir išauklėtų miesto piliečių.“[7]

Reformatorius, nurodęs motyvus, pereina prie konkrečių pasiūlymų miestų valdytojams, kaip galėtų steigti ir paremti krikščioniškas mokyklas.

Patarimai miestų valdžioms

Pirmiausia, M. Liuteris valdytojams iškelia bendrojo lavinimo idėją, kad mokslas taptų prieinamas visiems, neatsižvelgiant į lytį, socialinę padėtį. Reformatorius vertai laikomas vienu iš pirmųjų iškėlusių bendrojo lavinimo akivaizdų poreikį. „Vargas pasauliui per amžius! Jame kasdien gimsta vaikai ir auga tarp mūsų. Tačiau nėra nė vieno, kas pasirūpintų vargingaisiais vaikais. Jie želia kaip pakelės žolė. <…> Todėl visų jūsų prašau, garbingi ponai ir mano draugai, dėl Viešpaties ir vargingo jaunimo, nelaikykite šio klausimo mažareikšmiu…> Mūsų pagalba vargingiems – tai Kristaus didelis siekis ir troškimas bei viso pasaulio reikalas. Gerbiami ponai, siekdami, kad mieste vyrautų taika ir ramybė, kasmet išleidžiate daugybę lėšų ginklams, keliams, tiltams ir kitiems statiniams. Kodėl gi negalėtume išleisti daugiau ar tiek pat lėšų vargstančiam jaunimui, kad jiems išlaikytumėte du patyrusius mokytojus?“[8]

Be to, M. Liuteris ragina rūpintis išsilavinusių žmonių atsiradimu kiekviename mieste. Miesto valdymas ir jo reikalai  pareikalauja pačių geriausių ir šviesiausių žmonių. Reformatorius išsklaido pavojingą mitą, kad tokie žmonės savaime kažkokiu būdu atsiras: „Jų negalima iškalti iš akmens, ar išpjauti iš medžio ir Viešpats nepadarys stebuklo tol, kol tai įmanoma išspręsti kitais būdais“. Liuteris pabrėžia, kad tai valdžios pareiga, jog kiekviename mieste būtų daugiau išsilavinusių žmonių, o ne bet kaip išaugusių ir „išsikerojusių krūmokšnių, kurie netinka jokiai statybai, tik prakuroms“. Todėl jis nedviprasmiškai kviečia steigti ir išlaikyti krikščioniškas mokyklas, mato jų privalumą, drąsiai patikina, kad išlavintas ir „tikras krikščionis yra geriau už visus žemės netikinčiuosius ir geba atnešti daugiau naudos už juos visus kartu paėmus.“[9]

Galiausiai, M. Liuteris suformuluoja eilę mokymo principų, taikytinų naujose krikščioniškose mokyklose. Jis pasiūlo ir nurodo būtiniausių dėstomų dalykų sąrašą:

• –  Be jokios abejonės, Liuteris pirmą vietą skiria dvasiniam mokinių ugdymui, t. y. Šv. Rašto studijoms ir Evangelijų skaitymams. „Kristus atvėrė mums protą, kad suprastume Raštus. Evangelija buvo paskelbta visam pasauliui. Garsas apie ją pasklido po visą žemę. Viskas joje parašyta mums pamokyti. Įkvepiantis Raštas tinka ir mokslui.“[10] Moksleivių dora, orumas, dvasingumas, tikslus Šv. Rašto žinojimas ir aiškinimas buvo pristatomi, kaip visų mokslų pamatas. Sielos išgelbėjimas ir krikščioniška etika formuoja žmogų tyru, garbingu ir išauklėtu miesto piliečiu. Tai – aukščiausias švietimo siekis.
• –  Taip pat ypatingas ir išskirtinis dėmesys skiriamas originalių Rašto kalbų mokymuisi (hebrajų, graikų, taip pat lotynų kalboms). M. Liuteris labai vertino kalbų žinojimą ir jų išmanymą. „Kalbos – tai garbinga ir nuostabi Dievo dovana, kurią Viešpats gausiai išliejo…> Taigi, mieli vokiečiai, atverkime akis, dėkokime Dievui už taurų kalbų lobyną. Priimkime ir branginkime jį, kad niekas jo neišplėštų iš mūsų rankų.“[11] Liuteris matė kaip jos praplečia kiekvieno žmogaus Rašto suvokimo galimybes, teigdamas, kad žmogus įdeda didžiules pastangas, norėdamas prasiskverbti į tekstą, tuo tarpu kalbų žinojimas padeda sėkmingiau suprasti originalo prasmę, nei visi Rašto komentarai. Jis kritikavo, kad Rašto kalbų nežinojimas pagimdo Biblijos interpretavimo klaidas.
• –  Remdamasis antikine ir romėniškąja švietimo sistema, reformatorius ragino puoselėti laisvuosius menus: retoriką, dialektiką, meną.
• –  Išskirtinė vieta tenka ir istorijos mokslui. Reformatorius teigia, kad istorijoje berniukai ir mergaitės sužinos apie miestų, tautų ir valdytojų gyvenimus – pamatys visą pasaulį nuo jo pradžios: jo prigimtį, būtį, vertybes, sėkmes ir nesėkmes, ir tuo pagrindu išmoks skirti, kas gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas neteisinga žmonių pasaulyje. Istorijos pagalba žmogus aiškiau suvokia savo išskirtinę vietą ir savo tapatybę.

Reformatorius jokiu būdu nepamiršta knygų. Jos yra kiekvieno išsilavinusio žmogaus ištikimos palydovės. Todėl ragina miesto valdytojus steigti geras miestų arba mokyklų bibliotekas. Jis pabrėžtinai teigia, kad Evangelija, mokslas ir menai pasiekia kiekvieną žmonių kartą ne tik todėl, kad visa tai buvo užrašyta, bet – kruopščiai išsaugota. Juk Dievas jau seniai liepė levitams išsaugoti raštus. Jų pavyzdžiu sekė vienuoliai, steigdami bibliotekas. Dabar Liuteris kviečia valdytojus įkurti viešas bibliotekas, kurių knygų sąraše pirmiausia būtų įvairių vertimų Biblijos. Taip pat jis ragina surinkti pačias geriausias pasaulio knygas, ir krikščionių, ir nekrikščionių autorių, kad vaikai būtų ugdomi tiek dvasinei, tiek visuomeninei tarnystei. Jis aiškiai mato, kad abi šios tarnystės yra Dievo ir laukia pašauktų bei išlavintų tam darbui žmonių.

Baigdamas traktatą, M. Liuteris ragina uždegti savo širdis vaikų atžvilgiu bei nuodugniai pasirūpinti jų kūno ir sielos gerove krikščioniškos vokiečių valstybės labui.

Pamokos šiandienai

Skaitydama šį M. Liuterio traktatą pastebėjau, kad jame paminėti kai kurie bendrojo švietimo klausimai šiandien puikiai funkcionuoja, tačiau kai kas yra užmiršta, atmesta. Būtent krikščioniško švietimo vertybės yra apleistos, nuo jų gerokai atitolta sekuliarioje Europoje tiek šeimose, tiek visuomenėje. Todėl šios M. Liuterio įžvalgos apie krikščioniško mokslo svarbą, kai nuosekliai rūpinamasi ne tik jauno žmogaus kūnu, intelektu, bet ir jo siela, yra aktualios mūsų dienomis. Šiuolaikinė Vakarų mokykla nekontroliuojamai grimzta į amoralumo liūną, kartu su savimi gramzdindama Vakarų civilizacijos ateitį – jaunimą. Kristaus bažnyčia – tiesos šulas ir pamatas, Evangelijos pagalba, galėtų padėti įdiegti sielos tyrumą, žmogiškąjį orumą, dieviškąją moralę.

Krikščioniškos mokyklos ir bažnyčios tarpusavio santykio svarbą pamatė ir didysis reformatorius. Mokyklai reikalinga bažnyčia, o bažnyčiai – mokykla. Krikščioniška mokykla ugdo dievotus žmones ir tarnus, o bažnyčia stiprina mokyklos moralės pagrindus. „Jei mokyklos stiprėja, tai labai gerai: tuomet bažnyčia stiprėja, o mokymas išlieka tyras. Jauni mokinukai ir studentai – tai bažnyčios sėklos ir šaltinėliai. Jei staiga visi mirtume, kas būtų tie, kurie stotų į mūsų vietą? Bažnyčiai yra reikalingos krikščioniškos mokyklos. Nes tokiu būdu Viešpats palaiko Savo bažnyčią, o bažnyčia stiprina mokyklą.“ (M. Luther. Tischreden. Munchen, 1959.S.124.)

———————————–

[1] Ingė Lukšaitė  „Reformacija“.Leidykla „Baltos lankos“. 1999, psl. 190
[2] M. Liuterio „Pamokslas apie pareigą vaikus mokyti mokyklose“ . 1996, psl. 141
[3] M. Liuterio „Pamokslas apie pareigą vaikus mokyti mokyklose“. 1996, psl. 125 
[4] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 97
[5] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 96
[6] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 98, 99
[7] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 100
[8] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 99, 96
[9] psl. 96
[10] M. Liuteris. Traktatas „Apie laisvą valią“
[11] M. Liuteris „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 102

Literatūros sąrašas

Ingė Lukšaitė  „Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje“.Leidykla „baltos lankos“. 1999, psl. 190
Sudarytojas O. V. Kurilo „M. Liuteris – reformatorius, pamokslininkas, pedagogas“. Leidykla „Rou“. 1996 (rusų kalba).: M. Liuterio traktatas „Laiškas vokiečių kraštų miestiečiams ir miestų tarybų nariams, kad šie steigtų krikščioniškas mokyklas ir išlaikytų“, psl. 96 – 102 ; M. Liuterio traktatas „Pamokslas apie pareigą vaikus mokyti mokyklose“, psl. 125, 141; Ištraukos iš traktato „Laisva valia“, psl. 180