Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Patirta Dievo pilnatvė, arba Apie mesijinių žydų viešnagę Lietuvoje (Šiauliai)

2017 29 birželio | Reportažai, Trumpai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Trumpai
  4. /
  5. Reportažai
  6. /
  7. Patirta Dievo pilnatvė, arba...

Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas. Bet jeigu jų suklupimas yra pasauliui praturtinimas ir jų sumažėjimas – pagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma? <…> Jei jų atmetimas reiškia pasauliui sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą iš numirusių. (Rom 11, 11–12. 15)

Žydų ir visų tautų tikinčiųjų dvasinė jungtis Kristuje į vieną Dievo tautą, kuriai duotas amžinojo Gyvenimo pažadas, yra didelė Dievo paslaptis. Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje pasakoja didingą vaizdą – jis matė minią iš visų tautų, stovinčią Dievo akivaizdoje ir giedančią Dievo tarno Mozės ir Avinėlio giesmę: Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau! Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai (Apr 16, 3–4). Laiškuose romiečiams ir efeziečiams apaštalas Paulius atskleidžia, kad pažįsta šią nepaprastą Dievo valią, kai Kristaus mirtyje tarp žydų ir pagonių sunaikinama priešybės siena ir iš dviejų sukuriamas vienas – naujas žmogus (naujos kūrinijos atspindys) Kristuje. Tenka pripažinti, kad priešiškumas tarp žydų ir kitų tautų tikinčiųjų, kuris, deja, pastebimas nuo pat I-ojo a., Bažnyčios istorijoje ne kartą išaugdavo ir virsdavo antisemitizmo apraiškomis.

Aktyvesnis mesijinių žydų judėjimas prasidėjo ne taip seniai, XX a. pabaigoje, nors žydai, tikintys Kristumi, kaip Mesiju, reiškėsi įvairių dvasinių prabudimų, vykusių Vakarų Bažnyčioje metu (katarai, Moravijos broliai ir kt.). Krikščionims iš įvairių konfesijų svarbu atpažinti ir suprasti šio judėjimo reikšmę. Tai – lyg prarasta, bet labai reikšminga Bažnyčios dalis, o šiandien tai yra ir Dievo malonės ženklas. Šis judėjimas liudija, kaip unikaliai Dievas veikia savo tautoje, kai dvasinei tarnystei jungiasi žydų ir kitų tautų tikintieji, – taip atrandama ypatinga Dvasios pilnatvė. Panašiai kaip šeimą sukūrę vyras ir moteris tampa vienu kūnu ir atranda Dievo žmogui sumanytą pilnatvę.

Susitikę su žydų tikinčiaisiais, aiškiai išgyvenome pilnatvę. Kai mes visi esame ir veikiame atskirai, kažko trūksta ir žydų kilmės tikintiesiems, ir tikintiesiems, kilusiems iš kitų tautų. Tačiau nuostabu pažinti kitokią Rašto supratimo, Dievo pažinimo ir tarnystės dimensiją, kuri atsiveria Dievo tautoje. Ir tik tuomet, kai žydai ir įvairių konfesijų krikščionys darbuojasi dėl Viešpaties drauge, pažindami ir praturtindami vieni kitus, patiriame Dievo Žodžio ir Dvasios pilnatvę Kristuje.

Nuostabias tokios Dievo pilnatvės apraiškas galėjome išgyventi š. m. birželio 18–24 d., kai Lietuvoje viešėjo mesijiniai žydai, broliai ir seserys Kristuje. Kartu su Iveta Ilevičiūte (tarptautinio LCC universiteto teologijos bakalaure) norime jums papasakoti apie susitikimus su mesijiniais žydais Šiauliuose.

Birželio 18–24 d. Lietuvoje viešėjo 20 žmonių grupė – mesijiniai žydai, jų rabinai ir pastoriai: Borisas Grisenko, Andrejus Vdovas, Michailas Grišimas ir kiti iš Kijevo, Sankt Peterburgo ir Tichvino (Тихвин).

Oficialiai jų viešnagė prasidėjo birželio 18 d., sekmadienio, pamaldomis Šiaulių bažnyčioje Tiesos žodis. O vyresnysis rabinas Borisas Grisenko su žmona Alina iš Kijevo nuvyko į Pakutuvėnų vienuolyną, kur juos pakvietė kun. br. G. Numgaudis.

Šiaulių Tiesos žodžio bažnyčioje pamaldos prasidėjo pastorės A. Krikštaponienės sveikinimu, remiantis Evangelijos pagal Matą 3 sk., kuriame kalbama apie Joną Krikštytoją, ruošusį atgailos kelią Izraelio žmonių širdyse Kristui ateiti. Paminėjusi, kad prieš siųsdamas dvasinį prabudimą, Dievas savo Dvasia sužadina tautoje atgailą, pastorė pastebėjo, kad mūsų tauta turi vis dar nesuvoktą didelę kaltę dėl 1941–1944 m. vykdyto žydų tautos genocido. Tai buvo vienas didžiausių genocidų Europoje – Lietuvoje nužudyta 96%, t. y. 190 000, čia gyvenusių žydų, neskaičiuojant pabėgėlių iš Lenkijos, Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos (bendras skaičius gerokai viršytų 200 000). Tad užsimezgusi draugystė su mesijiniais žydais ir jų raginimas giliau permąstyti šią temą, skatina pirmiausia Lietuvos Bažnyčią, skirtingų konfesijų narius, brandžiai ir sąmoningai stoti akistaton su šia tautos tragedija ir pripažinti holokaustą, kuriame dalyvavo ir mūsų tautos žmonės, dvasiniu bei moraliniu nusikaltimu, kviesti tautą atgailai.

Pamaldose šlovinimą pradėjo bažnyčios Tiesos žodis tikintieji, vėliau svečiai šlovino Dievą izraelietiškomis giesmėmis ir šokiais. Įtraukę šokti beveik visus esančius bažnyčioje, svečiai parodė, kad šlovinimas giesmėmis ir šokiais yra neatsiejama tradicinio jų Dievo šlovinimo ir garbinimo dalis – taip Viešpats aukštinamas visomis jėgomis. Svečiai kvietė nesigėdyti šokti, nes tai darome ne žmonėms ir ne dėl žmonių, bet savo Dangiškajam Tėvui.

Vėliau atvykę svečiai prisistatė. Rabinas Andrejus Vdovas (Андрей Вдов) iš Sankt Peterburgo mesijinių žydų bendruomenės tikino, kad tikroji vienybė ir pilnatvė išgyvenama tada, kai skirtingos tautos susivienija su žydų tauta ir visi drauge šlovina Izraelio Dievą. Jis priminė ir Šventajame Rašte užrašytą principą: kas laimins Izraelį, bus palaimintas, o jį keikiantys bus patys prakeikti (Pradžios 12, 3).

Paklaustas apie jų bendruomenės susikūrimo pradžią, Rabinas Andrejus pasakojo, kad bendruomenė Tėvo širdis (Сердце Oтца) gimė iš labai nedidelės grupelės žmonių. 2005 m. Kijeve Andrejus pasidalijo savo vizija ir mintimis su vyresniuoju rabinu – jis jautė, kad greitu metu turės kažkur išvykti, tik dar nežinojo, kur Viešpats jį ves. Tais pačiais metais rabinas jam pasiūlė padėti mažai mesijinių žydų grupelei Sankt Peterburge. Nors tuo metu Andrejaus žmona laukėsi vaikelio, jis sutiko ten vykti. Tada bendruomenė Tėvo širdis ir pradėjo oficialiai veikti.

Bendruomenės Viltis vienybėje (Надежда в eдинстве) Tichvino mieste rabino Michailo Grišimo (Михаил Гришим) bendruomenė gyvuoja nuo 2009 metų. Michailas prisipažino, kad kartą bendraudamas su vienu rabinu Švedijoje, jis suprato, jog iš dalies ir jis pats, nors turi žydiško kraujo, yra prieš juos nusistatęs. Jis nejautė pilnatvės ir dėl to paniręs nagrinėti Raštą pradėjo suvokti, kad Dievas myli žydus, kad antrasis Kristaus atėjimas yra susijęs ir su žydų atgimimu, jų atsivertimu tikėti Kristumi. Michailas ieškojo bendraminčių ir meldėsi, prašydamas Dievo siųsti žmonių, kad jis galėtų suburti bendruomenę. Netrukus Viešpats į Michailo gyvenimą pradėjo siųsti žydiškų šaknų turinčius žmones.

Kartu su mesijiniais žydais atvykęs charizminės bendruomenės pastorius Sergejus Martyničevas (Сергей Мартыничев) papasakojo, kad jų bažnyčios Gyvenimo duona (Хлеб жизни) draugystė su žydais prasidėjo maždaug prieš 3 metus, po bendrų maldų Lenkijoje. Dabar ši bendruomenė šeštadieniais švenčia šabą, o sekmadieniais vyksta jų įprastos pamaldos. Jie aktyviai dalyvauja žydų rengiamuose renginiuose, pav., kai mieste organizuojamos žydiškos šventės (Chanuka ir kt.).

Mesijinių žydų kelionės tikslas buvo aplankyti istorines žydų žudymo vietas Lietuvoje ir kviesti žmones atgailai. Taip jie siekė atkreipti dėmesį į dažnai istorijoje neminimus ir pamirštus praeities įvykius, kai žydų genocidas buvo vykdomas ne tik nacių bei jų kolaborantų.

Birželio 19 d. Šiaulių bažnyčia Tiesos žodis kartu su viešinčiais mesijiniais žydais organizavo atvirą renginį „Holokaustas. Daugiau tai neturi pasikartoti“. Šis renginys buvo dviejų dalių: 15 val. tikintieji rinkosi prie pamaldų salės ir autobusu vyko į pažintinę-maldos kelionę prie Šiaulių geto ir vienos iš masinių žudynių vietos Šiaulių raj., Kužiuose. Šios kelionės metu Šiaulių žydų genocido istoriją pasakojo Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas ir bendruomenės administratorė Antonina Gainulina.

Pirmieji žydai Šiauliuose apsigyveno XVII a. pr. Žydai Lietuvoje buvo labai draugiški: sutarė tiek tarpusavyje, tiek su lietuviais ir kitų tautų atstovais, todėl iki II pasaulinio karo Lietuvoje, priešingai nei Ukrainoje ar Rusijoje, neįvyko nė vienas antisemitinis pogromas. Prieš II pasaulinį karą Šiauliai buvo žydų kultūros ir religijos centras. Čia gyveno 8 000 žydų, veikė 7 sinagogos, keli jų įkurti bankai ir ligoninės, darbavosi daug stambių verslininkų (pav., Frenkelis). Prasidėjus karui, į Šiaulius iš Klaipėdos krašto atvyko dar 6 000 žydų. Deja, didžioji dalis žydų tapo holokausto aukomis – karą išgyveno tik 1 700 iš 14 000 žydų.

Atvykę į Kužius, aplankėme šešias didžiules kapavietes – čia buvo nužudyta 8 000 žydų. Mesijiniai žydai tyliai sugiedojo raudų giesmę Kadeš, o pastorė A. Krikštaponienė paprašė Lietuvos žydų atstovų atleidimo už mūsų tautos žemėje vykdytą nuožmų žydų tautos genocidą ir padarytą sunkiai išmatuojamą žalą visai tautai. Pastorė Anželika vedė ir atgailos bei susitaikymo maldą.

Po to visa grupė vykome prie Šiaulių I-ojo geto, kur 1941 m. buvo uždaryti visi Šiaulių žydai. Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas pastebėjo, jog 1941 m. liepos–rugpjūčio mėn. buvo sunaikinta apie 90% visų Lietuvos žydų. Kelionės dalyviai buvo giliai sukrėsti ir turėjo progą dar kartą apmąstyti šį sveiku protu nepaaiškinamą tamsybių siautėjimo reiškinį. Paklaustas, kaip toks dalykas galėjo nutikti Lietuvoje, Josifas Buršteinas pastebėjo, kad tautą persmelkė nacional-socialistinė propaganda, plačiai vykdyta nuo 1939 m. Net švietimo įstaigose tarp mokytojų ir mokinių buvo kalbama antisemitinėmis kategorijomis. Tamsos sėklos buvo pasėtos į jaunų žmonių širdis ir protus.

Po kelionės, grįžę į pamaldų vietą, drauge su mesijiniais žydais toliau tęsėme maldos ir šlovinimo tarnavimą, kurio metu išgyvenome sutaikinimo ir atleidimo malonę. Dievo meilė tirpdė ir minkštino širdis, tikintieji išpažino senas antisemitines, nepakantumo įkvėptas nuostatas…

Birželio 20 d. 11 val., įvairių bažnyčių Šiauliuose pastoriai, vyskupai, kunigai ir tarnautojai susitikti su mesijinių žydų rabinais rinkosi Laisvųjų krikščionių bažnyčioje. Šiame susitikime dalyvavo per 30 žmonių iš evangelinių ir katalikų bažnyčių, mesijinių žydų ir medijų atstovų. Susitikimą pradėjęs Valdas Vaitkevičius atkreipė dėmesį į gana parodoksalią situaciją: žydų tautybės tikintieji, kurių protėviai nukentėjo holokausto metu, rodo iniciatyvą ir kviečia bendradarbiauti bažnyčias, kurios, kaip Dievo tarnaitės, turėtų pačios pirmos kelti šį klausimą Lietuvoje. „Ateina laikas kalbėti ir tokiomis sudėtingomis temomis. Tam reikalinga branda“, – sakė pastorius.

Visiems dalyviams prisistačius, pasisakė vyr. rabinas Borisas Grisenko iš Kijevo. Jis perskaitė citatą iš rabino, tarpukariu gyvenusio ir mokiusio Vilniuje, Ošre Efraimo knygos Holokausto responsai. Nustebino, kaip šviesiai rabinas prisimena Lietuvą – iki pat II pasaulinio karo Lietuva buvo puiki, žydams draugiška šalis. Karo pradžia neatpažįstamai pakeitė situaciją. Svečias pastebėjo, kad didžioji dalis Lietuvos žydų buvo litvakai, kurie nepuoselėjo jokios ideologijos. Dauguma jų buvo tiesiog sionistai ir tik 2 % jų buvo bolševikai. Todėl Lietuvoje ne tik nacistų, bet ir pačių lietuvių vykdytas genocidas buvo ne ideologinio, bet antisemitinio pobūdžio – buvo siekiama naikinti žydų tautybės žmones dėl to, kad jie buvo žydai. Rabinas Borisas plačiai apžvelgė karo meto situaciją Pabaltijyje, Ukrainoje ir Rusijoje, paminėjo daug istorinių faktų bei pavyzdžių, biblinių įžvalgų.

Po šio pasisakymo vyko pastorių diskusija. Lietuvos pastoriai pripažino, kad mūsų tautai reikalinga atgaila, ir domėjosi, kokius žingsnius būtų galima žengti. Rabinas Borisas pasidalino patirtimi ir papasakojo, kaip jie vykdo atgailos tarnystę Ukrainoje ir Lenkijoje. Jis išskyrė 5 žingsnius:

1 – ATGAILA. Čia svarbus atgailos objektas ir tinkamas širdies nusistatymas pripažinti klaidas ir nusikaltimus. Galima pripažinti ankstesnių kartų nuodėmes – taip elgėsi Biblijoje minimi Nehemijas, Ezdra, Danielius.

2 – BENDRA BAŽNYČIŲ MALDA, kai skirtingos bažnyčios apjungia jėgas ir meldžiasi už savo tautą, griauna priešiškas tamsos jėgas.

3 – BIBLINIS ŠVIETIMAS IR SKLAIDA TAUTOJE. Svečias teikė, kad svarbu suvokti antisemitines šaknis ir pakeitimo teologijos, kuri vis dar atranda vietos bažnyčiose, žalą. Ilgus amžius ši teologija gyvavo katalikų ir ortodoksų bažnyčiose, su tam tikromis Bažnyčios Tėvų nuostatomis perėjo į evangelikų bažnyčias ir neretai plačiai įsigali dabartinių evangelikų ratuose ir vis daigina antisemtinius daigus. Bažnyčios privalo atnešti tiesą ir šviesą tikintiesiems.

4 – KELIONĖS Į IZRAELĮ padeda vis daugiau ir geriau suprasti Raštų šalį – pažado žemę.

5 – TARNYSTĖ VIETINIAMS ŽYDAMS. Ieškokime, kuo bažnyčios gali pasitarnauti vietinėms žydų bendruomenėms.

Pastorių pokalbio metu buvo užsiminta ir apie maldos maršą per Lietuvą, kurį turėtų inicijuoti pačios Lietuvos bažnyčios, – jame mielai dalyvautų ir mesijiniai žydai. Buvo nuspręsta maldos turo idėją aptarti regioninių ekumeninių dvasininkų susitikimų metu ir sukurti maldos turo organizacinę grupę Lietuvoje. Pastorių susitikimą baigėme bendrais pietumis.

Birželio 23 d. vakarą žydų kvietimas atgailauti už mūsų tėvų ir senelių nuodėmes visus, susirinkusius Laisvųjų krikščionių bažnyčioje Šiauliuose, suvienijo ir ekumeniniam šabo šventimui. Tą penktadienio vakarą čia susitiko tikintieji ne tik iš skirtingų bažnyčių, bet ir iš skirtingų miestų (Šiaulių, Anykščių, Troškūnų, Kuršėnų, Jonavos). Šabo simboliu tapo šofarų (instrumentas, pagamintas iš rago) pūtimas. Rabinas Andrejus Vdovas papasakojo apie šofaro reikšmę Senajame Testamente: šofaras simbolizuoja Dievo malonę, kuri parūpina Atpirkėją nuodėmės atleisti. Jis priminė istoriją, kaip Abraomas nešė auką Dievui ir jau buvo iškėlęs peilį prieš savo pažado sūnų Izaoką, bet angelas jį sustabdė ir parodė aviną, kuris ragais buvo įsipainiojęs į krūmokšnius. Avinėlis buvo paaukotas.

Šabo giesmės ir šokiai atvėrė žmonių širdis tiek atgailos maldai, tiek džiaugsmingam šlovinimui vienybėje su broliais ir sesėmis iš skirtingų bažnyčių. Švenčiant šabą dalyvavo katalikų kunigas Vidas Sajeta, Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastorė Anželika Krikštaponienė, Kuršėnų bažnyčios Tiesos žodis pastorius Romas Tuominis, Anykščių evangelikų bažnyčios vyresnioji Birutė Venteraitienė.

Susirinkimo pabaigoje, pastoriams, kunigui ir visiems susirinkusiems besimeldžiant atgailos malda, viena jauna mergina buvo ypač paliesta Šventosios Dvasios ir gavo svetimų kalbų dovaną. Buvo džiugu matyti džiaugsmo ašaras jos akyse ir priimti tai, kas įvyko, kaip liudijimą, jog Šventoji Dvasia tikrai buvo su mumis ir tarp mūsų.

Visą savaitę trukusios mesijinių žydų viešnagės metu patyrėme Dievo pilnatvę, trykštantį džiugesį, dvasios laisvę, sutaikinimą, atleidimą ir brolišką bei seserišką malonę – vienybę skirtybėse. Skirtumai išnyko, liko viena Dvasia, viena Dievo šeima!

Nuoširdžiai dėkojame „Angelų svetainės” (prie Kryžių kalno) sodybos direktorei Gražinai Stravinskaitei, kuri mielai apnakvindino svečius, kaip angelus, visos viešnagės metu!

Anželika Krikštaponienė, Iveta Ilevičiūtė

Nuotraukos: Gintauto Tumulio, Jono Tumulio ir Lino Atgalainio

Fotoreportažas

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3) Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų...

Kukli valstybingumo pradžia

Kukli valstybingumo pradžia

SU VASARIO 16 – ĄJA – Lietuvos valstybės atkūrimo diena! 💛💚❤️

Ši mūsų tautos diena yra viena iš pagrindinių, nešančiųjų ir laikančiųjų valstybės statinio kolonų.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai