Paskutiniąją savaitę prieš mirtį, Kristui kiekviena diena buvo reikšminga. Dauguma detalių ir pokalbių yra užrašyti evangelijose. Jos primena mums mūsų gyvenimo politinių kovų scenas ir metodus. Nors tūkstantmečiai praėjo, bet metodai dažną kartą naudojami tie patys ir plačiojoje žmonijos veiksmų arenoje, ir asmeniniame gyvenime…

Antradienį Jėzus vėl grįžo į šventyklą ir mokė žmones palyginimais apie Dievo karalystę, nes žinojo, kad Jo laikas trumpas. Tą dieną virš Jėzaus galvos toliau telkėsi tamsūs, priešiškai nusiteikusių to meto Izraelio politinių-religinių grupių, debesys.

Deja, religiniai vadovai Kristuje – Dievo Sūnuje įžvelgė didelę grėsmę. Jie matė Jėzų, kaip kylantį naują lyderį ir savo politinį-religinį konkurentą, kuriuo seka visa tauta. Kai Jėzus prikėlė Lozorių visai prieš Paschą, didžiulė minia pasiekė Jėzumi į Jeruzalę ir giliai suneramino aukštuosius kunigus. Fariziejai kalbėjo vieni kitiems: “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!” (Jn 12, 19).

Tad fariziejai ėmė tartis, kaip suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti. Todėl Kristaus antradienis šventykloje buvo pažymėtas klastingais mėginimais, kurių pagalba buvo siekiama Jį apkaltinti ir suimti. Pas Jėzų atėjo fariziejų ir erodininkų grupė ir norėjo sugauti kalboje. Klausė dėl mokesčių ciesoriui. Norėjo Jį apkaltinti maištu prieš Romos imperatorių, ir kad Jis būtų nubaustas romėnų rankomis. Tačiau Kristus suprasdamas jų klastą ir spendžiamus spąstus, paprašė parodyti denarą – mokesčių pinigą. “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”. “Tuomet atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, kas Dievo – Dievui” (Mt 22, 15-22). Tai girdėdami, jie stebėjosi atsakymo nepriekaištingumu, tikslumu ir nieko negalėjo padaryti.

Tą pačią dieną atėjo ir sadukiejai, kurie priešingai nei fariziejai, nepripažino mirusių prisikėlimo. Jų mėginimas buvo ne politinis, bet teologinis, nes jie manė, kad Kristus klaidina žmones nauju mokymu. Jei negalima apkaltinti politiniu motyvu, gal pavyks Sinedrione apkaltinti teologiniu? Klausė Jėzaus apie moterį, kuri septynis kartus buvo ištekėjusi ir septynis kartus tapo našle. Ironiškai klausė: “Kurio ji bus žmona prisikėlime? Kaip čia bus su tuo prisikėlimu?” Jėzaus atsakymas atskleidė pačių menką Dievo pažinimą. “Jūs klystate, nes nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos” (22, 23-32). O tai reiškė, kad jų mokymas rėmėsi religine idealogija, suformuota doktrina, bet ne vientisu Rašto pažinimu ir ne Dvasios galia.

Toliau vykstant Jėzaus pokalbiams su fariziejais, kai jie Jį mėgino, o Jis atvėrė jų veidmainiškumą, Kristus daugeliu žodžių perspėjo savo mokinius dėl šių religinių vadovų aklumo, kietumo, godumo, politinės klastos ir savanaudiško užsispyrimo (Mt 23). Kvietė saugotis jų gyvenimo ir vadovavimo būdo, nes Dievo karalystė yra kitokia. Kas nori būti “didžiausias, tebūna visų tarnas” (Mt 23, 8-12).

Kristaus antradienis mus kviečia širdyse pasverti ir apmąstyti savo tikėjimo tikrumą, tiesą ir gailestingumą. Ar kartais kalbėdami Dievo vardu neatsiduriame “fariziejiškose, sadukiejiškose ir erodininkų grupėse”, kurie naudoja klastą kitus smerkti, siekia dominuoti bet kokia kaina? Šito veidmainiško raugo Jėzus kvietė savo mokinius saugotis, nes netyri motyvai užkietina, apakina ir iškreipia širdis.

Pasitikime Velykas su tyra, tikinčia, mylinčia ir tiesia širdimi!

Klausimas apmąstymui:
Gal savo gyvenimo srityse esu gundomas rinktis veidmainiškus pasirinkimus? Kokiose?

Malda:
Mano Atpirkėjau, kuris esi gyvas, Tu ištiri mano širdį ir kelius. Suteik man išminties atskirti tiesą nuo melo, dorus ketinimus nuo veidmainiškų, teisingus siekius nuo pagundų. Teiki malonės ir jėgų rinktis tai, kas teisinga ir eiti Tavo keliu. Amen