„Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi.“ (Ps 145, 18)

Ar mes kada nors pagalvojome, ką reiškia, arti yra Viešpats? Ar Jis, išties, gali būti arti, jei mes Jo nematome? Bet ar mes matytume vėją, jei nebūtų medžių ir jūros? Jei negirdėtume ošimo ir šnarėjimo, nejaustume dvelksmo, ar suvoktume, kad yra vėjas? Ar matytume, kad kraujas teka mūsų venomis, teikdamas mums gyvybę, jei nesusižeistume? Ar matome orą, kuris ne tik yra aplink mus, bet ir mūsų viduje? Vadinasi, ne tik tai, ką matome gali būti arti mūsų, bet ir tai, ko nematome.

Dievas – arti. Jis yra šalia ir Jis gali būti mūsų viduje. Dievas yra Dvasia, todėl Jo nematome. Dievas yra arti, o tai leidžia suprasti, kad Jis suvokia mūsų jausmus, pergyvenimus, abejones, svyravimus – mūsų širdies „pulsą“. Būti arti, reiškia visada būti pasiruošusiam padėti, kai tik pasitaikys proga, kai asmuo šauksis, prašys pagalbos.

Šauktis pagalbos, nemanau, kad paniškai rėkti, ar besiblaškant isterikuoti, dėl to, kad pačiam kažkas nepavyko. Šauktis pagalbos pas Dievą, reiškia susivokti, kad esi ribotas ir pats niekuo negali sau padėti. Tik tada mes nuoširdžiai šaukiamės Jo ir pasitikime, jog Jis mus geriausiai supranta. Kartais žmogaus „pagalbos šauksmas“, ironizuojant galima pasakyti, panašus į šunų lojimą – garsiai išreikštas nepasitenkinimas maldoje, kartais į arklių žengimą – išsakytas nepasitikėjimas, o kartais primena vištų kudakavimą – priekaištai, labiau primenantys apkalbas, nė nuoširdų prašymą. Mes patys dažnai nejaučiame, kokie esame nenuoširdūs, išpuikę ir tušti. Po tokių maldų Dievas mums atrodo toli, toli… Bet tik pakanka, kaip Petrui atsidurti netikėčiausiose aplinkybės – banguojančiame ežere už valties ribų – karštai šauktis Jėzaus: „Viešpatie, gelbėk!” Jis kaipmat nedvejodamas ištiesia pagalbos ranką.

Dievas arti kiekvienos sudužusios širdies, kuri nuoširdžiai ieško Jo pagalbos, tikrai šaukiasi Jo vardo!