„Jis yra <…>, mano tvirtovė“. (Ps 144, 2)
Ar gali būti kas nors tvirta, nepajudinama ir nekintama šioje žemėje?.. Iškėliau kiek retorinį klausimą, tačiau, manau, naudinga pažiūrėti, kuo remiasi mano širdis ir kur stovi mano kojos? Viskas praeina, dūlija ir kinta… Keičiasi laikai, kartos, žemės pavidalas, žmonių minties raida, mūsų jausmai, situacijos, darbas, amžius, išvaizda ir materiali padėtis…
Šį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės. Kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo labiau įsitikina tokia tiesa. Tačiau mes, žmonės, norime ir karštai geidžiame stabilios padėties, pastovių santykių, tvirtų ryšių, juk dėl nieko nesame visiškai saugūs. Vos tik kuriam laikui, atsiradus tam tikram stabilumui, kad ir ekonominiam, iš karto manome, jog tai yra mūsų stiprybė ir tvirtuma. Bet netrukus, atėjus nedideliai krizei, suvokiame, kad sudėjome savo viltis į tai, kas nėra tvirta ar nepajudinama. Visa, kas regima vieną dieną sudreba. Tada atrodo, kad ir žemė dreba po kojomis, nors dar vakar buvome įsitikinę, jog tvirtai stovime…
Vis tik viena tvirtuma egzistuoja, kuri išlieka per amžius. Žmogaus siela, radusi jungtį su Dievu, priglunda prie vidinės Tvirtovės, kurioje gali būti saugi. Laimingas žmogus, kuris suvokė savo tvirtumą Dieve, idant remtųsi Juo, kaip nepajudinamu gyvenimo pamatu, kuris nesudreba niekada. Šis pamatas ir Tvirtovė yra nežemiška, nematoma, apčiuopiama širdimi. Žemiškasis pavidalas praeinantis, o dvasinis – išliekantis.
Kaip žinia, tvirtovės nuo seno buvo monarchų buveinės, priebėgos ir saugūs namai jų šeimai, turtui ir valdžiai. Nuo XII a. dauguma tvirtovių buvo statomų iš akmens. Jas statydavo ant uolų, upių ir ežerų krantų, sunkiai prieinamose vietose, kas tvirtovę padarydavo dar saugesnę. Psalmininkas, pažindamas tvirtovės teikiamus privalumus, palygina gyvenimą su Dievui saugiai tvirtovei. Mes galime turėti nematomą, bet tikrai saugią Pilį, arba matomas, tačiau lengvai pajudinamas šiaudines priebėgas, kurias nuplėšia stipresnis gyvenimo vėjas, ar audra. Ar galima sulyginti šiaudą su uola, ražieną su akmeniu?.. Taip ir Viešpats yra Tvirtuma nepalyginama su jokia žemiška garantija, sutartimi, sąjunga ar sutarimu. Žmogus tikėjimu savo širdyje gali nešiotis Dievo Tvirtovę, kurios niekas negali nei sugriauti, nei užimti…
Jūsų Homilijos yra trumpos, paprastos, bet smingančios giliai į širdį… Jas visas taip ir norisi paskleisti kaip ytin pasisekusias Gerosios naujienos skleidėjas…
Manau, ir ši susiras vietą reformatų spaudoje…
Dalija
Dėkoju, miela Dalija, už gražų įvertinimą. Džiaugiuosi galėdama plačiau pasitarnauti ir pasidalinti Dievo malonėmis. 🙂
Aciu!
Kodėl nuo 12 amžiaus? Dar Jėzus aiškina iš ko reikia statyti (ant uolos ir iš akmens ) jeigu ne gilintis dar toliau. A taip su viskuo sutinku .
Ačiū labai, Valentina, už pastebėjimą. Šiuo atveju kalbėjau apie Europos kontekstą, kadangi gyvename joje. O Europoje tvirtovės iš akmens imtos statyti gan vėlai, pradžioje buvo iš medienos. Tiesiog kitos klimatinės sąlygos, kitoks žemės paviršius, nei Izraelyje, ar pietryčių kultūrose, kur dominuoja uola. Tad apsiribojau savo trumpame apmąstyme mūsų kontekstu ir mums suprantama simbolika. 🙂 Bet apie uolą dar ketinu rašyti… 🙂