Šiame straipsnyje norėčiau kartu su jumis atidžiau panagrinėti pirmąjį Dievo įsakymą, tarsi per padidinamąjį stiklą apžiūrinėtume pašto ženklų albumą ir susikoncentruotume ties vienu ženklu iš dešimties ženklų serijos.

Pirmasis Dievo įsakymas skamba taip:

„Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų šalia manęs“ (Iš 20, 2-3).

Kas yra tikrasis Dievas?

Pats Dievas prisistato pirmame įsakymo sakinyje ir patikina apie savo dieviškumą: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų“(Iš 20, 2). Taip prasideda Dekalogas: ne draudimu, bet teiginiu, kad Dievas yra maloningas ir gelbstintis. Jis yra Dievas, kuris parodė savo gelbstinčią ranką Izraeliui konkrečiomis istorinėmis sąlygomis, antgamtine galia išvedęs juos iš Egipto vergijos namų, išvadavęs iš žiaurios faraono rankos. Kaip žinia, Egiptas yra pasaulio provaizdis, o izraelitų vergovė simbolizuoja visos žmonijos vergystę nuodėmei. Anuomet Dievas gelbėjo engiamą, bejėgę izraelitų tautą teisdamas netikrus Egipto dievus dešimtimi bausmių, o atėjus laiko pilnatvei siuntė savo Sūnų išgelbėti žmonijos iš nuodėmės pančių.

Tad tikrasis ir vienintelis Dievas yra ne tik žydų, bet ir viso pasaulio Gelbėtojas. Jis pats suteikia nepajudinamą dieviškumo atramą kiekvienam tikinčiajam, ragindamas nepamiršti Jo gelbstinčios malonės. Frazė: Aš esu Jahvė, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės iš vergijos, net 125 kartus kartojama Senajame Testamente. Ji tapo garsiąja Rašto formuluote, atskleidžiančia maloningą Jahvės charakterį. Tai aliuzija į didesnį – Kristaus teikiamą išgelbėjimą. Juk Senajame Testamente susiduriame su dvasiniais provaizdžiais, kurie Kristuje tapo tikrove. Tad mūsų, kaip ir Izraelio, Dievas yra tas pats Gelbėtojas, juos išvedęs iš Egipto vergystės, o mus – išlaisvinęs iš dvasinės vergovės – mūsų nuodėmių. Jeigu šiandien tikime, kad Kristaus auka išgelbėjo mūsų sielas iš nuodėmės, tai pažinome savo Dievą kaip Gelbėtoją. Tegul šalia Jėzaus, kuris mus sukūrė ir išgelbėjo nebūna kitų dievų!

Žinoma, reikalavimas neturėti kitų Dievų anuo metu skambėjo neįprastai ir radikaliai. Izraelitai gyveno politeistinėje kultūroje. Egiptas, iš kurio buvo išvestas Izraelis, ir Kanaano tautos, kur Dievas vedė žydus, turėjo daugybę savo dievų, šventyklas, išvystytas religines apeigas ir ritualus. Žydai buvo apsupti stabmeldiškos kultūros. Kaip tuomet žinoti, koks yra tikras Dievas, jei kiekviena tauta, neretai galingesnė už izraelitus, turėjo savo religinį kultą? Kodėl gi jais nepasekus, neperėmus jų tikėjimo ir dievų? Tačiau Dievas, kuris prisistato kaip Jahvė, reikalauja, kad žydai negarbintų jokių kitų dievų, tik Jį vieną, – tai monoteistinis tikėjimas. Hebrajiškas žodis al-panaya, kuris mūsų Biblijose verčiamasšalia, egzegetų manymu, yra sudėtingesnis už kitus įsakymo žodžius tuo, kad turi platesnę reikšmę. Jis gali būti verčiamas ir prieš, šalia arba išskyrus. Izraelio Dievas išskiria save iš kitų dievų. Būtent šį įsakymą pranašas Izaijas primygtinai kartoja savo skaitytojams: Aš esu Viešpats ir kito nėra; nėra kito dievo šalia manęs. Aš sujuosiau tave, nors nepažinai manęs, kad žmonės visame pasaulyje žinotų, jog kito nėra šalia manęs. Aš esu Viešpats ir niekas kitas (Iz 45, 6-7). Pranašas ne tik priešpastato tikėjimą Dievu tikėjimui kitų tautų dievams, bet ir išskiria Jahvę iš kitų dievų kaip vienintelį tikrąjį Dievą. Jahvė ir kitų tautų dievai nėra vienas ir tas pats asmuo kitu vardu. Taip pat Jis nėra vienas iš dievų, bet vienintelis tikrasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas. Aš esu Viešpats – tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams (Iz 42, 8). Visame Senajame Testamente siekiama parodyti, kad yra vienas tikras visagalis ir visiškai šventas Dievas, kuris vertas visos žmonių pagarbos. Kiti dievai – tik bedvasiai stabai.

Kas gali tapti kitais dievais mūsų gyvenime?

Martynas Liuteris savo „Didžiajame katekizme“ mums padeda suvokti, kaip atsiranda kiti dievai, ir aiškina, ką apskritai reiškia Dievas žmogaus gyvenime:Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose. Taigi turėti Dievą yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai pasitikėti ir Jį tikėti. Kaip dažnai esu sakęs, tik širdies tikėjimas ir pasitikėjimas kuria abu – Dievą ir stabą(M. Liuteris, Didysis katekizmas. LELB komunikacijos ir leidybos centras „Kelias“, 2003, p. 19 ).
Pagalvokime, kas yra tas, iš kurio visa širdimi tikimės visokeriopo gėrio? Prie ko prisiglaudžiame savo bėdose? Ar tai yra Jėzus? Ar iš Jo tikimės vidinės ramybės, šviesos mintims, gyvenimo ir tikėjimo išminties, sveikatos ir stiprybės? Ar prie Jo glaudžiamės netekties, nepritekliaus, neteisybės valandą? Jei taip, tai Jis yra mūsų Dievas. O gal gėrio tikimės iš ko kitko: iš savo paties talento, pastangų, sugebėjimų? Pagalbos – iš savo tvirtos valios, įžvalgaus proto, iš pinigų, o gal iš savo prestižinės padėties ar įtakingų giminaičių? Visa tai gali tapti kitais dievais, stabais mūsų gyvenime, jei į juos nukreipiame savo širdies pasitikėjimą ir viltis.

Paminėsiu keletą „dievaičių“, kurie labiausiai krenta į akis ir yra populiarūs pasaulyje.

Pirmasis nūdienos žmogaus stabas yra „Aš pats sau dievas“. Tai egoistinis ir savanaudiškas individualizmas, kuris nevertina nieko, išskyrus save. Žinoma, šis „dievaitis“ nėra modernus. Jis senas kaip ir žmonijos nuopuolis.

Pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, buvo sugundyti būtent šia mintimi. Pradžios knygoje skaitome, kaip šėtonas, Dievo priešas ir žmonių gundytojas, Edeno sode paleido nuodingiausią strėlę į žmogaus protą: Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga (Pr 3, 1-5). Žmonės krito, suabejoję Dievo žodžiu, priėmė šėtono melą už tiesą, panoro patys tapti dievais. Jie buvo klastingai apgauti, prarado ryšį su Dievu ir neteko rojaus. Deja, šiandien žmonės tebetiki tuo pačiu melu, siekia būti nepriklausomi nuo Dievo, nori patys viešpatauti savo gyvenime ir prieš nieką nebūti už jį atsakingi.

Žmonių puikybė gali būti tiek asmeninė, tiek kolektyvinė. Ir viena, ir kita didybės manijos forma varžosi su Dievu bei menkina kitus. Puikybė gali būti būdinga ir tautai, net visai civilizacijai. Kartais galime išgirsti, kaip Vakarai didžiuojasi savo kultūra ir menkina Rytus. Tuo tarpu Rytai, turintys senųjų civilizacijų šaknis, Vakarus laiko nesubrendusiu ir išsišokančiu paaugliu. Taip auga priešiškumo ir įtarumo siena.

Dėl savo puikybės žmonės praranda pagarbų santykį į Dievą ir į žmones: tėvus, mokytojus, draugus. Toks žvilgsnis, kurio akiratyje nėra Dievo, neleidžia ir kitų tinkamai įvertinti: nuvertinami ir visiškai pamirštami mokytojai, iš kurių mokomės, tėvai, diegiantys išmintį ir ugdantys vaikus, ignoruojami ne tik dvasininkai, bet ir draugai, kaip galimi dvasinio gyvenimo vedliai ar patarėjai. Norima būti nepriklausomam nuo kitų. Įsiminė viena mintis iš neseniai skaitytos knygos, jog kiekvienam žmogui nuo pat gimimo iki mirties yra reikalingi kiti žmonės. Tačiau neretai žmogus tai per vėlai suvokia, kai jau nebeturi laiko pabūti su kitais. Toje knygoje pagrindinis veikėjas yra nuo nepagydomos ligos mirštantis žmogus. Jis, buvęs dėstytojas, jį aplankiusiam buvusiam studentui pasakoja, kaip mirtina liga pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. Dėstytojas samprotavo, jog jei dabar turėtų šiek tiek laiko, tai norėtų jį praleisti su mylimais žmonėmis prie puodelio arbatos, besišnekučiuojant apie tai, kas rūpi visiems, nes šiandienos kultūra žmonėms perša kitokias vertybes. Visi labai susirūpinę savimi: moterys vis gėdijasi, kad nepakankamai lieknos, o vyrai – kad nepakankamai turtingi ir pan.

Kitas, ne mažiau stiprus dievaitis, – turto stabas. Ši stabmeldystė prasideda tada, kai pinigai, kitokios daiktinės vertybės ima lemti žmogaus laimę, nuotaiką, saugumą, gyvenimo prasmę, jo paties vertę. Tai yra „klaidinga religija“, kurios stabams šiandien lenkiasi didžioji žmonijos dalis, net ir krikščionys. Kaip tai gali būti? Taip atsitinka tikinčiajam, kai gyvenimo siekiniu, paguodos ir stiprybės šaltiniu tampa turtas. Sunerimstu, kai krikščionių lūpose išgirstu tokius pasakymus: „Aš nenurimsiu, kol neuždirbsiu milijono… kol neturėsiu namo Ramiojo vandenyno saloje… Man priklauso nedorėlių turtai. Aš juos bet kokia kaina paimsiu…“ Tai panašėja į turtėjimo maniją, meilę ir aistrą pinigams ir visai neprimena Kristaus sekimo. Anot apaštalo Pauliaus,<…> kai kurie, jų [pinigų] geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų“ (1 Tim 6, 10). Labai apmaudu, kai dėl aukso yra prarandamas kur kas didesnis turtas – Kristaus kryžius, Dievo jėga ir išmintis.

Taip apsigauti nesunku, nes žmonės pasiduoda bendrai iliuzijai ir mitui, jog ekonominės priemonės, pinigų gausa išspręs visas žmonių asmenines ir visuomenines problemas. Tarsi žmogui tereiktų naujų daiktų, komforto ir malonumo. Galvojama, kad viskas išsispręs savaime, pagerėjus gyvenimui. Materialistinės visuomenės absurdiškumą gerai parodė norvegų režisierius Jens Lien 2006 m. filme „Įkyruolis“ („Den Brysomme Mannen“). Šiame filme vaizduojama rafinuota, bejausmė visuomenė, kuriai terūpi naujamadiški daiktai, karjera, hobis ir, svarbiausia, gera psichologinė savijauta be sąžinės jausmo ir moralinės atsakomybės. Tokioje visuomenėje nėra vaikų, nes jie sukelia daug rūpesčių ir vargo. Žmonių santykiuose nėra negatyvių emocijų, nes jos drumsčia gerą savijautą. Žinoma, nėra ir moralės. Tiesiog visi veidmainiškai šypsosi ir pataikaujančiai linki geros darbo dienos, nuolat kalba apie naujus daiktus, baldus ir namus. Ten nėra bažnyčių, prieglaudų, nes nebėra vargstančiųjų, kenčiančiųjų ir silpnųjų. O jei tokių atsiranda, jų niekas nepastebi. Tuo tarpu specialioji tarnyba juos pašalina, kaip nepageidautinus asmenis. Visi – „stiprūs ir laimingi“. Dominuoja daiktai ir gera psichologinė savijauta. Tad žmonės žiūri vienas į kitą kaip į naują daiktą. Niekas nesusikremta, jei žmogus dingsta, atsiranda kitas jo vietoje. Tuščias, bedvasis daiktinis pasaulis, kuriame žmogaus sielai nebėra vietos… Nyki vieta… Pagalvojau, kad taip galėtų atrodyti pragaras, – be meilės Dievui ir žmogui, tik rafinuotos, nebylios, žmonių grimasos.

Meilė pinigams siejasi su kitomis dvejomis stabmeldiškomis pagundomis: seksu ir valdžia. Šiandienos pasaulyje – tai populiariausias pagundų trejetas: pinigai, valdžia ir seksas. Kaip pastebi krikščionių autorius Richardas Fosteris, – Pinigai reiškiasi kaip valdžia. Seksas naudojamas įgyti pinigams ir valdžiai. O valdžia vadinama „geriausiu vaistu“, skatinančiu lytinį potraukį. Tai žmogiškosios galios iliuzija, kurią Raštas vadina žmogaus gundymu ir nuopuoliu.

Pats Viešpats Jėzus buvo gundomas pasaulio šlove ir turtais. Velnias paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam:„Visa tai Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9). Jėzus atpažino pagundymą, už kurio slėpėsi pats tamsos kunigaikštis, ir tarė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 11). Jis cituoja perfrazuotą pirmąjį Dievo įsakymą, kuris liepia garbinti tik vieną tikrąjį Dievą. Bet koks kito dalyko garbinimas, sudievinimas ir sudvasinimas yra stabmeldiškas, kad ir kaip kerinčiai ir gundančiai tai atrodytų.

Kiekvienas Jėzaus sekėjas ir Jo mokinys bus išbandytas šlovės ir turto pagundymu. Tačiau Kristus, iškentęs šį pagundymą, yra ištikimas, kad mums padėtų gundomiems nesuklupti, likti pasišventusiems savo tikrajam Gelbėtojui ir Atpirkėjui.

M. Liuteris Didžiajame Katekizme puikiai pastebėjo, kaip meilė turtui apakina tikinčiojo širdį: Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis turi dievą, vardu Mamona, t.y. pinigų ir turto, paveda jam visą savo širdį. Jis mano esąs saugus, yra linksmas ir nieko nebijo, tarsi sėdėtų rojaus vidury. Priešingai, kas jų neturi, tas abejoja ir nusimena, lyg nežinotų apie Dievą. Juk labai mažai rasime žmonių, kurie būtų džiugūs, neliūdėtų ir nesiskųstų, neturėdami Mamonos; taip pinigų ir turto aistra prilimpa prie žmogaus prigimties iki pat karsto lentos.

Reformatorius ironizuoja ir taikliai parodo, kad turto dievą gali turėti tiek turtingas tikintis, kuris pasitiki savo turtais, sėdi Mamonos „rojuje“, bet nežino, kad jo siela priklauso nuo Viešpaties, tiek vargšas krikščionis, kuris gyvena visada nuliūdęs ir nepatenkintas – taip, tarsi nepažinotų didžiausio turto – Dievo. Deja, abiem atvejais sielos džiaugsmą teikia tik turtas, bet ne Viešpats, artimo meilė ar tiesos pažinimas.

Paklauskime savęs, kas yra Dievas mums, kam mes lenkiamės ir tarnaujame? Pašalinkime stabus, kurie atsistoja šalia Kristaus!

***

Nors šiandien pasaulyje gausu įvairių formų stabmeldysčių, žmonės turi savo dievų, kuriuos garbina, jais pasitiki ir džiaugiasi, tačiau mes, krikščionys, pirmuoju Dievo įsakymu esame raginami visą garbę ir šlovę atiduoti vienam tikrajam Dievui, mūsų Gelbėtojui ir Atpirkėjui Jėzui Kristui. „Sola Dei Glorija“ – Vienam Dievui šlovė!