Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Kas yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai? | Klausimai – atsakymai

2014 12 kovo | Klausimai - atsakymai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Klausimai - atsakymai
  4. /
  5. Kas yra piktžodžiavimas Šventajai...

griaustinisKas yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai (Mt 12, 32), kurio Dievas neatleidžia?

Kaip suprantu, apaštalas Paulius savo laiku buvo vienas didžiausių piktžodžiautojų (1 Tim 1, 13), tačiau nei dvasiškai, nei fiziškai dėl to nemirė. Gal galite duoti pavyzdžių? Kaip atskirti tai savo gyvenime? Ačiū.

*************

„Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje” (Mt 12, 31-32).

Žodis „piktžodžiauti” – gr. k. blasphemeo – reiškia melagingai, priešiškai kalbėti, šmeižti, piktavališkai liežuvauti prieš Dievą ir artimą. Senajame Testamente piktžodžiavimas buvo suprantamas kaip nuodėmė, verta mirties bausmės, nukreipta tiesiogiai prieš patį Dievą arba klaidingos žinios skleidimas Dievo vardu. Žinoma, klaidingą pranašą atpažinti nebuvo lengva. Rašto žinovai ne kartą patį Jėzų kaltino dėl piktžodžiavimo Dievui (Mt 9, 3). Vėliau, tuo prisidengę, aukštieji šventyklos kunigai, vyresnieji ir sinedrionas pasmerkė Kristų mirčiai (Mt 26, 65-66).

Mūsų aptariamoje Naujojo Testamento pastraipoje Jėzus atveria piktžodžiavimo nuodėmę. Pirmiausia Jis parodo, jog biblinio tikėjimo pagrindas yra begalinis ir didingas Dievo gailestingumas atgailaujančiam nusidėjėliui: „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti…” (31 eil.), žinoma, jei jis atsivers gelbstinčiai Evangelijai.

Toliau Kristus, atrodytų, brėžia aiškią ribą tarp piktžodžiavimo Jam pačiam, kuris bus atleistas, ir piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai, kuris nebus atleistas. Ar tai reiškia, kad Sūnus yra menkesnis ir mažiau gerbtinas už Šventąją Dvasią, nes piktžodžiavimas prieš Sūnų atleidžiamas, o prieš Dvasią – ne?

Jokiu būdu. Šių sudėtingų eilučių prasmę mums padeda suvokti aptariamos pastraipos kontekstas ir Naujajame Testamente esančios interpretacijos apie mirtiną nuodėmę. Mt 12, 22 – 37 kontekstas byloja, kad šie perspėjantys Jėzaus žodžiai nuskambo fariziejams, kurie veidmainingai laikėsi išorinio pamaldumo, bet nepriėmė Kristaus žinios, šalinosi gelbstinčios Evangelijos jėgos, išdidžiai žiūrėjo į Jėzaus darbus ir visiškai klaidingai juos interpretavo. Kai Jėzus stebuklingai išgydė akląjį ir nebylį, jie sakė, kad Jis tai padarė demonų valdovo Belzebulo pagalba. Žinoma, toks drastiškas vertinimas buvo ne kas kita kaip grubus piktžodžiavimas Dievo Sūnui ir Tėvui, kurie yra viena.

Tikėtina, jog skirtumas tarp šių piktžodžiavimų, kurį pabrėžia Jėzus, glūdi ne Sūnaus ar Dvasios asmenyje, bet sąmoningame, klastingame ir nesąmoningame, iš nežinojimo kylančiame piktžodžiavimo veiksme. T. y., netikintys piktžodžiauja ir atmeta Kristaus išgelbėjimą dažniausiai dėl nežinojimo, todėl ši nuodėmė bus atleista, vos tik žmogus taps krikščionimi. O piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai įmanomas tik tuomet, kai žmogus yra pažinęs tiesą, patyręs amžinojo gyvenimo dovaną, įtikėjęs malonę. Jėzus pastebi, jog pasaulis neįstengia priimti Tiesos Dvasios, nes jos nemato ir nepažįsta (Jn 14, 17), vadinasi, negali jai ir piktžodžiauti. Tačiau tikintieji priima Dievo Dvasią. Ji su jais pasilieka. Tad piktžodžiauti Šventajai Dvasiai gali tie, kurie buvo su Ja susilietę. Tai reiškia sąmoningai, pažinus tiesą, šmeižti ir iškraipyti Dievo kelią, atmesti Jo darbus, menkinti Jo bažnyčią – Gyvojo Dievo šventyklą, kurioje gyvena Šventoji Dvasia.

Sutikime, jog viena yra, kai netikintis keikia, visaip šmeižia ir piktžodžiauja Dievui bei bažnyčiai, ir visai kas kita, kai tai daro pažinęs malonę. Netikintis turi šansą atsiversti. Būtent taip nutiko, kaip jūs savo klausime ir pastebėjote, apaštalui Pauliui, kuris anksčiau buvo piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Jo buvo pasigailėta, nes taip elgėsi, anot jo paties, „dėl neišmanymo ir netikėjimo” (1 Tim 1, 13). Tad netikintis piktžodžiautojas turi šansą įtikėti. Tačiau tikintis, anot laiško Hebrajams autoriaus (Hbr 6, 4-8), paragavęs dangiškos dovanos, gerojo Dievo žodžio ir ateinančio gyvenimo jėgos – Šventosios Dvasios, bet atpuolęs ir visaip piktžodžiaujantis prieš Dievą tampa bevaise dirva, kuri želdina tik „erškėčius bei usnis, yra niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta”. „Tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai”. Arba kitoje to pačio laiško vietoje autorius pastebi, jog atgaila anuliuojama, kai tiesos pažinimą pasiekęs tikintysis sąmoningai ir piktybiškai atsiduoda nuodėmei: „Tada nebelieka aukos už nuodėmę, bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus” (Hbr 10, 26-31). Ar toks piktas gyvenimas, sąmoningi piktavališki pasirinkimai, Kristaus bažnyčios juodinimas ir niekinimas nėra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai?

Pirmųjų amžių bažnyčios istorija rodo, jog taip piktai nusiteikę žmonės su išdegusiom sąžinėm neretai tapdavę netikrais darbininkais, vogčiomis įsibrovusiais į tikėjimo bendruomenes, naivias sielas klaidinančiais mokytojais ir melagingais pranašais, dėl kurių Jėzus perspėja savo sekėjus: „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateis pas jus avių kailyje, o viduje bus plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių” (Mt 7, 15-16).

Apie gerų ir blogų vaisių atpažinimą Jėzus kalba būtent ir toje pastraipoje, kur nuskamba ir mūsų nagrinėjama Rašto eilutė apie piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai (Mt 12, 22 – 37). Ar tai nėra aliuzija į klaidinančius mokytojus, kurie saldžiomis kalbomis vilioja tikinčiuosius, bet savo gyvenimu ne tik išsižada, bet ir piktžodžiauja Šventajai Dvasiai. Tokius klaidintojus savo laiške aštriai pasmerkia apaštalas Judas, vadindamas juos malonę iškreipiančiais bedieviais, nepažįstančiais Dievo šmeižikais, šaipūnais, pasiduodančiais savo bedieviškiems geismams. Kaip šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, taip jie kelia netyras bangas Kristaus kūne, niekina Kristaus viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems. Jie yra „vaikomi vėjo debesys”, „du kartus mirę ir išrauti bevaisiai medžiai”, „žvaigždės klajoklės, kurioms skirta juodžiausia tamsybė” (Jud 4-16). Argi toks piktavališkas gyvenimas tarp Dievo šventųjų nėra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai? Gali būti, jog piktavališką nuodėmę, sąmoningą Dievo darbo niekinimą ir savanaudiškų tikslų siekimą, kitus tikinčiuosius klaidinant iškreiptu Kristaus mokymu, Kristus mini kaip neatleistiną nuodėmę prieš Šventąją Dvasią.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? | Klausimai – atsakymai

Kodėl reikalingas Adventas? Kur parašyta Naujojo Testamento tekstuose, kad kažkas švęstų katalikiškas šventes?.. Man liūdna … Ar dėl to Kristus mirė, kad Jo mokiniai atkristų į katalikiškas tradicijas? (Saulius, vardas pakeistas) Sveikas, Sauliau,Neliūdėkite. Verčiau...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai