Kartą, mąstant apie krikščionio gyvenimą, iškilo palyginimas, kad tai turėtų būti panašu į skambinimą pianinu. Norint teisingai sugroti kūrinį, reikia ne tik paspausti teisingus klavišus, atitinkančias natas, bet išlaikyti ritmą, tempą, garsumą ir suteikti teisingą atspalvį.
Tik, kai sutampa ir natos, ir atlikimas, galima pasiekti gerų rezultatų. Puikiai pažinti natas – tai pusė darbo, kaip ir gerai pažinti Raštus. Kita dalis, ne mažiau svarbi – jų techniškas atlikimas. Darnaus ir harmoningo skambėjimo nėra, kol abi šios dalys nesuderintos. Paspaudi ne tą klavišą – neteisinga, o jei sugroji teisingą natą, bet neišlaikai ritmo, tempo, garsumo ir kitų atlikimo niuansų – taip pat neteisinga, nes sunku suprasti, koks kūrinys skamba. Kaip nepaprasta sugroti kūrinį gerai – tenka nemažai padirbėti – panašiai ir krikščionio gyvenime nemažai plušame, kol Viešpaties žodis pradeda sutikti su Jo nuostatomis, požiūriu ir valia. Juk neretai pasitaiko tikėjimo nedarnumas, kai teisingai kalbame, bet taip negyvename, kai turime pažinimą, bet neturime meilės, arba mylime tiesą, o žmonių nemėgstame, kiti gi myli žmones, bet ignoruoja tiesą. Tuomet jaučiame, kad stokojame Viešpaties darnos…
Palaiminti taikdariai
Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. (Mat 5, 9)
Viešpats Jėzus palaimintais vadina tuos, kurie atlieka taikdario misiją. Būti taikdariu, reiškia pačiam gyventi taikoje su Dievu ir artimu, su Dievo žodžiu ir jo vykdymu, su teisumu ir nuolankumu, pažinimu ir meile. Taikdario širdy yra daug dalykų suderintų, bet nesupriešintų. Taika, kai apsikabina teisingumas ir gailestingumas, pažinimas ir meilė. Sutaikytos priešingybės suskamba gyvenimo darna. Koks gali būti pažinimas be meilės, o meilė be Viešpaties pažinimo? Tik Kristus, būdamas taikos kunigaikštis – aukščiausias taikdarys, Savyje sutaiko mus su tuo, kas buvo priešinga kritusio žmogaus natūrai: nuolankumu, paprastumu, gailestingumu, kantrumu, susilaikymu… Jis padeda apjungti priešingybes, kurios dažniausiai žmoguje niekada negyveno taikoje: teisingą savęs vertinimą – žmogaus orumą su širdies nuolankumu, tiesos aštrumą ir gydančią meilę, neapykantą nuodėmei ir gailestingumą artimui. Tai Dievo stebuklas, tai Kristus ir Jo tarnavimas mumyse. Kūdikis mums gimė, sūnus mus duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. (Iz 9, 6,7). Kristaus sutaikinimo tarnystė tebesitęsia mumyse. Dar daug dalykų turi būti sutaikytų ir suderintų, kad Gyvenimas skleistųsi, o amžinoji šviesa vis labiau apšviestų visas gyvenimo sritis ir sutaikinimo tarnavimas plistų per Dievo vaikus.
Trys laikai
Šiandien pakalbėkime, kaip krikščionis turėtų gyventi trijuose laikuose: praeityje, dabartyje ir ateityje. Vienoje teologinėje knygoje perskaičiau mintį, kuri taip ir skambėjo: „krikščionys turi gyventi trijuose laikuose“. Šie žodžiai mane suintrigavo ir privertė susimąstyti, ką Raštas kalba apie tai ir kaip skirtingi laikai galėtų būti sutaikinti mumyse. Nes žmogui būdinga supriešinti laikus, dėl jo silpnumo ir negabumo vertinti praeities, dabarties ir ateities įvykius, situacijas, išgyvenimus. Tačiau nepriklausomai nuo šito visi laikai yra vienas su kitu susiję ir daro įtaką vienas kitam. Be praeities nėra ateities, o be ateities matymo ir supratimo, nėra stimuliuojama dabartis.
Visi žmonės žemėje gyvena laike, nuo pat pradžių, kai Dievas sukūrė dangaus kūnus pažymėti laikus, dienas ir metus. Po žmogaus kritimo, mūsų gyvenimas apribojamas laiku. Viešpatie, atsimink koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei žmones! Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia? (Ps 89, 47, 48) Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipriųjų – aštuoniasdešimt. <…Jie greitai praeina, ir mes išnykstame…> Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 10, 12)
Tad gyvendami žemėje, visi susiduriame su trejais laikais: praeitimi – mūsų praėjusios dienos ir metai – istorija, dabartimi – ši akimirka, ateitimi – būsimi laikai. Psalmistas prašo Dievo pamokyti teisingai elgtis su savo gyvenimo dienomis, kad įgytume išminties. O kaip mes žiūrime į savo dienų skaičių? Kaip elgiamės su praeitomis, esamomis ir būsimomis dienomis?
Kaip vertiname ir deriname laikus?
Žmonėms neretai būdinga kažkurį laiką išaukštinti, išskiriant ir suteikiant jam privalumus, o kitus ignoruoti. Viešpats trokšta, kad nuolankiai vertintume kiekvieną laiką, nes nežinome, kas mūsų laukia ir kas žmogui naudinga per visas jo gyvenimo dienas, kurios prabėga kaip šešėlis (Ekl 6,11).
Vieni labiau linkę idealizuoti, aukštinti praeitį, jos tariamą didybę, gerovę ar malonumus. Kai kada ir mes taip darome, žiūrėdami į praeitų dienų šlovę ir Dievo veikimą. Taip ir norisi pasakyti, kad vakar Dievo buvo daugiau, nei šiandien. Nesakyk: „Kodėl seniau buvo geriau negu dabar?“ Tai neišmintingas klausimas (Ekl 7, 10). Juk iškeldami praeities laiką, kaip laimingesnį ir geresnį, sunkiai begalime suprasti šiandieną. Kokia yra ši diena? Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė ir vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia (Ekl 7,14). Dirbtinai bėgant nuo realybės ir bandant save nuskausminti, žiūrint į praeities „geras dienas“, vis labiau stumiame save į aklavietę. Tuomet sunku įvertinti kame esame šiandieną. Kitas, manau, neteisingas santykis į praeitį, kai ji ignoruojama su menkinančia nuostata, kad kas buvo nėra labai svarbu ir visai nebūtina į tai gilintis. Tai – kitas kraštutinumas praeities atžvilgiu. Dievas neleidžia pamiršti istoriją, to, kas vyko praeityje, ypač Jo malonę ir gailestingumą, Jo atliktus darbus. Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad nepamirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius. <… Neužmirškite Viešpaties, savo Dievo, sandoros, kurią Jis su jumis padarė ir nedarykite sau jokio drožinio ar atvaizdo, nes Viešpats tai uždraudė>. <… Paklausk praeitų dienų, pradedant nuo tos dienos, kai Dievas sutvėrė žmogų žemėje, ir dangus nuo vieno krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas dalykas, ar girdėta tai?..> (Įst 4, 9, 23, 32). Dievas ragina nepamiršti Jo aplankymų, matymų, sandoros ir net ragina žvelgti toliau į pačią sukūrimo istoriją, kad pasimokytume ir suprastume Jo meilę, Jo intencijas šiandieną. Tai sustiprina dabarties supratimą ir skatina dėkingumą. Artimą ir tolimą praeitį turėtume saugoti, iš jos semtis pamokų, supratimo ir išminties.
Antri labiau myli dabartį, tai ką mato, gali apčiuopti konkrečiai ir realiai išgyventi. Jie bando nemąstyti apie ateitį, nes ji bauginančiai nežinoma, ir stengiasi save raminti materialiu požiūriu, kad tik tai, ką matai, ką gali pačiupinėti yra realu, o visa kita – tamsa, miglų migla. Apaštalas Paulius nori Korinto bažnyčiai parodyti netikėjimo problemą, kuri susijusi su ateitimi – mirusiųjų prisikėlimas. Jeigu mirusieji neprisikels, tai „valgykime ir gersime, nes rytoj mirsime“. Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!” Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai (1Kor 15, 32-34). Pasirodo, Dieviškos ateities nežinojimas ir ignoravimas neigiamai atsiliepia dabarčiai. Nelieka atskaitomybės jausmo, o tai skatina atpalaiduoti kūniškumą. Ši diena skirta bendravimui su Dievu. Jo vardas, kuriuo Jis apsireiškė Izraelio tautai per Mozę – Aš Esu. Vėliau Jėzus naudoja šį vardą, parodydamas į savo dievišką kilmę. Tas pats Aš Esu, kuris pasirodė degančiame krūme Mozei, atėjo ir į Romos imperijos pavergtą Izraelį, kaip Jėzus iš Nazareto. Jo vardas mums daug ką pasako, kad Jėzus bendrauja su mumis dabar, o ne su mumis praeityje. Ne su mūsų tėvais padarė Jis sandorą, bet su mumis, kurie šiandien esame gyvi. Viešpaties yra praeitis, dabartis ir ateitis. Jis visų įvykių Valdovas. Dievas nė vieno laiko nesumenkina žmogaus gyvenime, bet saugo juos tobulame balanse tikinčiojo širdyje.
Treti mėgsta svajoti ir idealizuoti ateitį, manydami, kad dabartis „neverta dėmesio”, o praeitis dar labiau „nesvarbi”, kad visa, kas geriausia dar tik bus „rožinėje ateityje“. Jei padarysiu gerus darbus, tai ateityje, jei pasikeisiu, tai ateityje, jei mylėsiu, tai tik ateityje. Nagi jūs, kurie sakote: „Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta (Jok 4,13-14). Kita vertus ateities nežinojimas Dievo perspektyvoje sumenkina mūsų tikėjimą, atima viltį, ramybę ir pasitikėjimą. Dievas labai daug kalba apie tikinčiųjų ateitį, tų, kurie ištvers iki galo – pradedant nuo susijungimo su Jėzumi ir poilsio nuo visų vargų, dvasiai apleidus kūną, ir baigiant šlovingu bei tyru gyvenimu naujoje žemėje ir naujame danguje.
Išvados
Bėgimas nuo kažkurio tai laiko ir vengimas pažvelgti jam į veidą, padėties nepakeičia ir nepalengvina. Krikščionyje visi laikai gali susitaikyti. Kiekvienas iš jų gali mus praturtinti Dievo numatytu būdu ir pasitarnauti vidinio žmogaus raidai, kaitai, brendimui.
Be to mes kalbėjome apie laikus individualia prasme, kaip mes, kaip individai, vertiname savo laiką. Bet laikas turi ir bendrinę prasmę, t. y. visos žmonijos laikas, kuri turi savo praeitį – istoriją, dabartį ir ateitį. Biblija atveria Dievo požiūrį į tai. Jei teisingai vertiname individualų laiką, galime vertinti ir bendrą. Taip pat mūsų tikėjimas apima visus tris laikus. Jis turi praeitį – ištaką, kai prieš 2000 metų atėjo Kristus į žemę, kaip pats tikriausias dievybės apreiškimas ir atidavė save kryžiaus mirčiai, kad atpirktų nusidėjusią žmoniją, o trečią dieną prisikėlė mūsų išteisinimui. Mūsų tikėjimo dabartis – Kristus sėdi Tėvo dešinėje ir mes turime šiandien Užtarėją ir tobulą vyriausią Kunigą, kuris visada sutaikina mus su Dievu, kai mes atgailaujame dėl savo prasižengimų ir šaukiamės Jo vardo. Mūsų tikėjimo ateitis – antrasis Kristaus sugrįžimas ir amžinasis gyvenimas.
0 Comments