C.S. Lewis (XX a.) mintys apie kančios problemą, arba kančios ir džiaugsmo pusiausvyrą

Šiomis dienomis, kai koronaviruso pandemija krečia visą pasaulį, dideles ir mažas tautas, pietus ir šiaurę, kur nebėra geresnių ir blogesnių, ne vienas filosofiškai ar teologiškai iš esmės bando įminti mįslę, kokia yra viso to prasmė? Kodėl žmonės patiria kančią? Ar krikščionys taip pat išgyvena sunkumus? O kaip dera Dievas ir kančia?

Visus šiuos sudėtingus klausimus šviesiai ir ieškant pusiausvyros, tarp gyvenimo kančios ir džiaugsmo, žemiško gyvenimo trapumo ir Dievo amžinybės malonės, apsvarstė XX a. žinomas krikščionybės apologetas, filosofas ir rašytojas C.S. Lewis. Pateikiu jo citatą iš knygos “Kančios problema”, kuri skamba itin aktualiai, viltingai ir gali paguosti ne vieną:

Jei negandos yra būtinas atpirkimo elementas, turime būti pasirengę, kad jos nesibaigs tol, kol Dievas pamatys, jog pasaulis arba jau atpirktas, arba nebegali būti atpirktas. Todėl krikščionis negali tikėti tais, kurie žada įsivyraujant rojų žemėje, kai tik bus įgyvendintos kokios nors socialinės, ekonominės ar higienos sistemos reformos. Tai galėtų nuliūdinti socialinį darbuotoją, tačiau praktika parodė, kad taip nėra. Priešingai, mūsų visų bendrų nelaimių suvokimas pasirodo nė kiek neblogesnis stimulas, skatinantis panaikinti vargus, negu nežabotos viltys, gundančios siekti jų išsipildymo laužant moralės dėsnius, o įgyvendintos subyra tarsi pelenai. Doktrina apie tai, kad ryžtingoms pastangoms sunaikinti šiuo metų egzistuojantį blogį būtina įsivaizduoti rojų žemėje, pritaikius konkretaus individo gyvenimui, bematant atsiskleidžia jos absurdiškumas. Alkani žmonės ieško maisto, o ligoniai – išgijimo, nors puikiausiai žino, kad pavalgius ar išgijus jų toliau laukia įprasto gyvenimo vargai ir džiaugsmai. Be abejo, nė neketinu diskutuoti, reikalingi ar ne socialinei sistemai labai reikšmingi pokyčiai, tik primenu skaitytojui, kad konkrečių vaistų nereikėtų laikyti gyvenimo eliksyru.

… Manau, kad krikščioniškoji kančios doktrina paaiškina vieną labai keistą mūsų gyvenimo pasaulio faktą. Dėl pačios šio pasaulio prigimties Dievas mums nesuteikė pastovios laimės ir saugumo, kurių visi taip trokštame; užtat džiaugsmo, malonumų ir linksmybės jame pribarstė pilna sauja. Niekada nesame saugūs, bet galime iki valiai linksmintis ir patirti ekstazę. Nesunku suprasti, kodėl taip yra. Saugumas, kurio taip trokštame, pripratintų mus pririšti širdis prie šio pasaulio ir virstų kliūtimi grįžimui prie Dievo; to nepadarys kelios meilės akimirkos, kraštovaizdis, simfonija, džiaugsmingas susitikimas su draugais, maudynės ar futbolo varžybos. Mūsų Tėvas suteikia mums keliaujant pailsėti labai smagiose užeigose, bet tikrai neskatina jas laikyti namais.

Clive Staples Lewis – liet. Klaivas Steplesas Lujis ( 1898 m. lapkričio 29 d. – 1963 m. lapkričio 22 d.) – mokslininkas, medievalistas, literatūros kritikas ir eseistas. Jis yra sukūręs mokslinės fantastikos knygų, rašęs vaikams. Populiariausi jo kūriniai – „Iš tyliosios planetos“ ir „Narnijos kronikos“. K. S. Lujis atsivertė į krikščionybę tarsi prieš savo paties valią. Po ilgai trukusių svarstymų jis padarė išvadą, kad žmogus nepajėgia paneigti Kristaus mokslo logikos. Garsiausias jo apologetikos kūrinys – “Tiesiog krikščionybė”.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.