Šie apaštalo Pauliaus žodžiai kasdien skambėdavo kaip galią turintis kodas, sakrali malda, kurią mintyse sau kartodavau, kai man buvo 20 metų. Juk jauno žmogaus savivertė tik pradeda skleistis, tad yra pakankamai trapi, o orumas – gana gležnas.
Brandesnių žmonių įtarumas, cinizmas ar perdėta kontrolė, nepasitikėjimas, lengvai gali jį pažeisti arba užkietinti jaunuolio širdį. Tad visiškai suprantama paauglių savisauga, uždarumas ar atžagarumas, kai tenka susidurti su menkinančiu žvilgsniu jauno žmogaus atžvilgiu.
Pakalbėkim apie tai truputi plačiau.
Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu. 1 Tim 4, 12
1. Šventasis Raštas atskleidžia mums, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos. Šioje eilutėje perduodamas pagarbus žvilgsnis į jaunuolį.
- Dievui svarbus kiekvienas. Žmogus niekada nebūna per jaunas arba per senas amžinam Dievui. Tuo tarpu pats Dievas negali būti per senas jaunuoliui. Amžinybė neturi laiko tėkmės ir ribų, ji nepavaldi joms. Todėl amžinybė nei sensta, nei jaunėja 🙂 …
- Dievas dažnai aplanko žmogų gana jauname amžiuje: vaikystėje, kai esame atviriausi tikėjimui. Po to jaunystėje, kai einame per savo sunkiausias identiteto krizes. Vienas evangelistas yra pasakęs: jei žmogus išsigelbsti senas, jis išgelbsti savo amžinybę. Jei žmogus išsigelbsti jaunas, jis išgelbėja ir amžinybę, ir visą gyvenimo eigą.
- Viešpaties rankos veikimą galime atpažinti skirtingose savo gyvenimo laikotarpiuose, kai stipriai pabunda tikėjimo jausmas širdy. Apžvelgdama savo gyvenimą, pastebiu Jo jautrų prisilietimą vaikystėje. Prisimenu save mažą gulinčią lovytėje ir prieš užmiegant svarstančią apie gyvenimą po gyvenimo… arba matau save palinkusią prie akvarelės albumo maža rankele piešiančią gausų Viešpaties angelų būrį, tarsi paukščius danguje. Būdama paauglė su Dievo tikrove susidūriau Šventojo Rašto puslapiuose. Esu dėkinga Dievui už visus šiuos Viešpaties malonės spindulius, gyvas akistatas su širdies tikėjimu. Tokių prisiminimų, neabejotinai, turime visi… Jei tik pasklaidytume savo atminties lobynus, prisimintume Viešpaties palytėjimo akimirkas.
2. Šventasis Raštas atskleidžia, kad jaunas žmogus gali būti pavyzdžiu kitiems.
- Dievobaiminga jaunystė yra verta pagarbos. Niekas negali niekinti jaunuolio, jei jis ar ji gyvena atsakingai. Nors pesimistiškasis Ekleziastas sako, kad jaunystė gali būti tuščia ir daugelio subrendusių žmonių akyse atrodyti menka dėl mažos patirties ir nedidelio gyvenimo supratimo. Tačiau motyvuotas, užsibrėžęs, jautrus, kantrus ir pagarbus jaunuolis gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems: jaunesniems ir net vyresniems žmonėms.
- Jei jūs esate jauni žmonės, kurie mylite Dievą ir Jo žodį, tad jau daugeliui tampate tikėjimo įkvėpimu. Žaviuosi jaunais žmonėmis bažnyčioje, kai jie sugeba paslaugiai ir atsakingai tarnauti kitiems. Įstabu matyti jaunimą širdingai liudijančius, tarnaujančius misijose, studijuojančius Raštus. Kartą vienas žmogus bažnyčios susirinkime pasakė: “aš maniau, kad jaunimas netiki, o čia – vien jaunimas.”
3. Kad būtum pavyzdžiu kitam, reikia pačiam turėti Pavyzdį.
- Svarbu suprasti šią tiesą, kuri veikia visose profesiniuose laukuose – jei nori būti pavyzdžiu, turėk pats gerą pavyzdį mokytojo, mentoriaus asmeny – žmogų gyvenantį tikrą, neveidmainišką gyvenimą bei turintį žinių, patirties ir pasiekimų tam tikroje srityje. Tokį pavyzdį gali rasti savo šeimoje, bažnyčioje, universitete. Krikščionių tikėjimo ir tarnystės pavyzdys, kaip aukščiausias idealas – Jėzus. Jis išryškėja, kaip kelrodė tikėjimo žvaigždė, kuria sekame savo gyvenime. Vis tik neturėtume paniekinti žemiškųjų taurių ir orių mokytojų, dvasinių tėvų pavyzdžių, kurie imituodami Kristų, keičia aplinką, daro pasaulį geresniu. Apaštalas Paulius sako tikintiesiems: sekite manimi, kaip aš seku Kristumi (1 Kor 11, 1). Jaunasis Timotiejus tapo Pauliaus sekėju visame kame. Tu stropiai pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais… (2 Tim 3, 10). Tiesiog svarbu suprasti, jog žmonės augdami ir bręsdami dvasiškai, intelektualiai bei emociškai imituoja kitus, brandesnius už save: pradžioje biologinius tėvus, po to mokytojus, dvasininkus, universitetų dėstytojus… Svarbu įsižiūrėti į savo mokytojus. Kas jie? Kokie jie? Nes kokie mokytojai, tokie būsime ir mes…
0 Comments