Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 935

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Ar pasibaigė Šv. Dvasios dovanos?

2014 11 liepos | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Ar pasibaigė Šv. Dvasios...

Laivas_jurojeKaip rasti pusiausvyrą tarp Rašto pažinimo ir Dvasios dovanų?

Studijuodama krikščionybės istoriją bei stebėdama savo vietinės bažnyčios vystymosi kelią, pastebėjau, kad neretai krikščionybės „laivas“, plaukdamas į amžinybės uostą, pasvyra tai į vieną, tai į kitą pusę.

Esu tikra, kad taip atsitinka dėl žmogiškos prigimties silpnumo. Siekdami balansuoti laivo plaukimą ir rūpindamiesi bažnyčios sveikumu, įvairių krikščioniškų konfesijų teologai stengiasi uždėti reikiamus mokymo svarsčius, priminti tai, kas pamirštama, kad tikintieji išvengtų kraštutinumų. Šios pastangos leidžia subalansuoti „laivo“ pusiausvyrą ir išvengti tragiškų pasekmių.

Tačiau ir čia neišvengiama nesusipratimų. Neteisingai pritaikyti mokymai, kurie turėtų teigti pusiausvyrą bažnyčios gyvenimui, neretai supriešina tikinčiuosius ir padalina Kristaus kūną į stovyklas. Tikintieji tampa „savo įsitikinimų“ šalininkais, kuriuos karštai gina. Šv. Dvasios dovanų veikimo klausimas yra vienas iš tų, kuris turi skirtingų šalininkų. Vieni, manyčiau, per kategoriškai teigia, kad kai kurios Dvasios dovanos nebeveikia šiandien, kiti perdėm sureikšmintai pristato visų dovanų veikimą. Tuomet prasideda doktrinų mūšis, tariamai, už skirtingų barikadų pusių. O nugalėtojų nėra…visi pralaimi… Kenčia Kristaus bažnyčia, nes kova užverda toje pačioje vienintelėje barikadų pusėje, kur ugnis nukreipta ne į priešą, bet į savo brolį. Neretai prarandamas svarbiausias krikščionybės pamatas ir Naujojo Testamento tarnavimas – meilė, taikinga dvasia, teisumo vaisius sėjamas su ramybe.

Šiame darbe norėčiau paliesti kelis krikščionybėje vyraujančius požiūrius apie Šv. Dvasios dovanų veikimą šiandien, kokios Šv. Rašto prielaidos, ką liudija šiandieninis bažnyčioje vykstantis Dvasios atsinaujinimas?

Požiūrių skirtumai ir bendrumas

SvarstykleŠiandien Dvasios dovanų veikimo klausimu vyrauja kelios paplitusios nuomonės. Pirmoji, tradicinė evangeliškoji teologija, laikosi nuosaikios, o kartais labiau kategoriškesnės pozicijos, kad ne visos Dvasios dovanos veikia ar yra prieinamos šiuolaikinėje bažnyčioje. „Septynios dovanos iš visų, kurios paminėtos N.T. bei veikusios ankstyvojoje bažnyčioje iki to laiko, kol buvo užbaigtas ir plačiai paplito Naujasis Testamentas, nebeveikia šiandien. Mūsų dienomis jos nėra aktualios, nes Naujasis Testamentas atlieka jų funkcijas“[1]. Daugiausia kritikos sulaukia kai kurios tarnystės dovanos: apaštalų ir pranašų charizmos. Tikima, kad jos buvo suteiktos tik mažai ypatingai grupei žmonių, „nes Dievo apreiškimas baigėsi Kristumi bei apaštališkuoju liudijimu apie Kristų, o Šv.Rašto kanonas seniai susiformavęs“[2]. Taip pat paneigiamas veikimas kitų malonės dovanų, kaip antai, išgydymo, stebuklų darymo, kalbų ir kalbų aiškinimo dovanos.

Antroji, sekmininkų ir charizmatinio judėjimo krikščionių pneumatologija. Jų samprata apie Dvasios dovanas kitokia. Jie tiki Dvasios krikštu kaip antruoju palaiminimu, po atgimimo, kurio metu tikintysis gauna Dvasios jėgos liudyti Kristų, gyventi kokybiškai naują gyvenimą bei ugdyti bažnyčią. Dvasia palydi Kristaus liudijimą įvairiais ženklais ir stebuklais, o bažnyčia ugdoma visomis dovanomis.

Abu šie požiūriai gali pasitarnauti tikintiesiems kaip ant priešingų lėkštelių uždėti svertai išlaikyti vidinei bažnyčios pusiausvyrai tarp Dvasios įkvėpimo, esančio Raštuose, ir Dvasios jėgos veikiančios bažnyčioje per kiekvieną jos narį. Taip pat išlaikyti pusiausvyrą tarp Dvasios vaisių, be kurių nėra tikrosios krikščionybės (Galat 6, 22) ir Dvasios dovanų, suteiktų Dievo pasirinkimu ir laisva valia kiekvienam tikinčiajam bendram labui (1 Kor 12, 7).

Pastebėjau, kad pagrindiniais klausimais abu šie požiūriai sutinka. Tikima, kad Dvasios dovanų prigimtis yra dieviška. Jos apibrėžiamos kaip tam tikri Dievo malonės ir jėgos suteikti ypatingi sugebėjimai, kurie padeda kiekvienam krikščioniui, jam duotu būdu, tarnauti bei ugdyti bažnyčią. Be to sutariama, kad Dvasios dovanų yra daugiau nė devynios, paminėtos viename sąraše (1 Kor 12, 8-10), išskyrus kai kuriuos atvejus. Teologai sutinka, kad Naujajame Testamente išvardyta nemažiau kaip 20 dovanų, neskaičiuojant pasikartojančių (1 Kor 12, 8 -10; 28-30; 13, 1-3; 14 Rom 12, 6-8; Ef 4, 11; 1 Pet 4. 10-11). Tuos sąrašus vengiama klasifikuoti ir skirstyti į grupes, mat, pastebima, kad dovanų sugrupavimai atrodo visiškai atsitiktiniai, o laiškų autorių tikslas buvo ne jų klasifikavimas, bet raginimas tikintiesiems teisingai naudotis malonės dovanomis Kristaus šlovei ir visų labui. „Korintiečių 12 skyrius yra kur kas daugiau nė dovanų sąrašas. Čia nėra sisteminės dovanų klasifikacijos ar detalaus kiekvienos dovanos aprašymo, nėra diskutuojama jų prigimtis, nėra jų atpažinimo pavyzdžių. Korinto problema buvo ne dovanos, bet jų panaudojimas. Paulius niekada nekėlė dovanų klausimo. Nebuvo problemų su pačiomis dovanomis, bet su jų naudojimu“, teigia sekminikų teologas S.M. Hortonas[3]. Be to visi aukščiau minėti sąrašai leidžia manyti, kad tai nėra užbaigtas „dvasinių dovanų katalogas“[4]. Yra kitokių Dvasios apraiškų, kurios nepaminėtos šiuose sąrašuose. Dvasios išmintis amatų darbams ir meniniam meistriškumui, statant padangtę (Pr 35, 26, 35; 36, 1, 4), Dvasia teikia stiprybės ir išminties kovoje (1 Kar 20, 13-20), išskirtinė maldos dovana ir pasninko tarnavimas pranašų Simeono ir Onos gyvenime (Luk 2, 25, 36-37) ir kt. Žvelgiant į Bibliją bei Bažnyčios istoriją, galima spėti, kad šiandien bažnyčioje veikia žymiai daugiau ir įvairesnių dovanų, nė esame linkę manyti. Toks pastebimas požiūrių bendrumas. O skirtumuose, manyčiau, turėtų veikti meilė.

Požiūrių stipriosios ir silpnosios pusės – šiandieninės bažnyčios pamokos

GrandineManau, kiekvienas požiūris turi savo stipriųjų, ir silpnųjų pusių. Evangeliškosios teologijos požiūris kviečia tikinčiuosius pažvelgti į Dvasios veikimą plačiau, sukoncentruodamas krikščionių žvilgsnį ties Dievo Dvasios veikimu ne tik bažnyčioje, bet ir kūrinijoje, natūraliuose dėsniuose, istorijoje. Iš vienos pusės jie kviečia pamatyti visas dovanas: įgimtas ir Dvasios dovanas kaip tas, kurias teikia Tas pats Dievas, taikliai paneigia dvasinių ir įgimtų dovanų supriešinimą bei įžvelgia glaudžias sąsajas tarp jų. Toks žvilgsnis padeda tikintiesiems pamatyti įvairias Dievo dovanas ir teikti Jam šlovę visose gyvenimo srityse.

Tačiau iš kitos pusės, kai kurių stebuklingų Dvasios dovanų neigimas ir teigimas, kad jų nėra šiandieninėje bažnyčioje, atrodo kaip bandymas apriboti Dievą, neigti tikrovę, remti Rašto egzegezę turima doktrina. Dievo negalime apriboti, tik jei Jis pats to nepadaro (Kristaus inkarnacija). Šv. Raštas nepalieka jokių prielaidų, kad kažkurios Naujajame Testamente minimos Dvasios dovanos nustojo veikti ar bus nebeaktualios bažnyčios ugdyme. Su aiškinimu, kad pasibaigus apaštalų apreiškimo epochai, kurią lydėjo ženklai ir stebuklai, visokie galingai darbai ir Šv. Dvasios dovanos, pasibaigė ir kai kurios dovanos, negaliu sutikti. Manau, kad apaštalų epocha yra Dvasios ir bažnyčios epocha, kuri toliau tęsiasi. Šiandien bažnyčia turi apreikšti visokeriopą Dievo išmintį – Kristų – Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją kaip ir tada (Ef 3, 9-11). Kristus duodamas didįjį paliepimą, kurį mes vykdome šiandien kaip ir apaštalai tada, pažadėjo, kad įtikėjusius lydės ženklai ir stebuklai (Mork 16, 15-20). Tuomet kyla klausimai, ar Kristus siuntė tik apaštalus skelbti Evangeliją, ar bažnyčiai nėra skirtas šis paliepimas, tuomet ir patvirtinančių ženklų pažadas? Ar tik apaštališkos bažnyčios ugdymui buvo reikalingos įvairios Dvasios dovanos, kurių mes šiandien galime atsisakyti? Jei taip būtų, tada prieš akis iškyla baigtos, statiškos ir tik institucinės bažnyčios vaizdas, kuriai nebereikia liudyti Kristaus, nes apaštalai – pasiųstieji Kristaus liudytojai paskelbė Evangeliją visam pasauliui, o dabar žmonės išsigelbėja per priklausymą bažnyčiai.

Tuo tarpu bažnyčios prigimtis išlieka dvasinė, ji tebėra gyvas, augantis ir bręstantis organizmas iki Kristaus sugrįžimo dienos. Biblija ragina tikinčiuosius liudyti Kristų, vadinasi ir Dievo Dvasia gali veikti, patvirtinant liudijimą ženklais ir stebuklais. Ji taip pat kviečia visus tikinčiuosius augti meilėje į Kristų, veikiant pagal savo saiką kiekvienai bažnyčios daliai, kad pasiektume tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą (Ef 4, 11-16).

Mūsų dienomis bažnyčioje vykstantis dvasinis atsinaujinimas, prasidėjęs prieš šimtą metų, kai gimė sekmininkų, kiek vėliau charizmatų judėjimai, palietę įvairias denominacijas, yra puikus pavyzdys dovanų aktualumo bendruomeniniam gyvenimui šiandien. Sekmininkai atnaujino Dvasios krikšto sąvoką kaip Dvasios jėgos prisipildymo. Atkreipė dėmesį į jos inspiracijos ir motyvacijos svarbą, bei prikėlė kalbų, pranašavimo dovanas bendruomenės gyvenime. Charizmininkai pastebėjo kitų Dvasios dovanų svarbą evangelizmui ir bažnyčios ugdymui. Manau, kad dvasios atsinaujinimas yra visos krikščioniškos bažnyčios paveldas, kuris neleidžia pamiršti jos dvasinę prigimtį, padeda siekti Dievo tikslų, ugdo bažnyčią, kreipia į Kristų, atveria Jo žodžius ir veikia Jo naudai.

Tačiau, noriu atkreipti dėmesį ir į silpną charizminio judėjimo pusę. Pastebėjau, kad jame neretai pamirštama svarbiausia krikščionybės meilės pamoka, apleidžiamas Šv. Rašto pažinimas ir nuvertinama jo egzegezė (yra siekiami „aukštesni apreiškimai“ nė baigtas ir tobulas Dievo Žodis). Tik „Dvasios patyrimai“, dovanos tampa gyvenimo siekiu ir „geriausiu dvasingumo“ įrodymu. Tokiu būdu yra žeminami ir verčiami mažesniais visi krikščionys, kurie Dvasios veikimą suvokia kiek kitaip, nenaudoja arba netiki stebuklingų dovanų pasireiškimu. Pamirštama, kad jie lygiai tai pat yra Dievo vaikai, turi Šv. Dvasią ir įvairias dovanas. Dovanos gali būti naudojamos arba ne, bet nuo to nepriklauso išgelbėjimas ar dvasingumas. Manau, kad paniekinantis santykis į nuoseklų Šv. Rašto pažinimą bei kitus krikščionis yra pagrindinė kai kurių charizmatinių bažnyčių problema. Įsivaizdavimas, kad vieni yra labiau apdovanoti ir svarbesni už kitus, yra neteisingas. Jis rūšiuoja, skaldo ir priešina tikinčiuosius. Štai kodėl apaštalas Paulius nepaliaujamai savo laiškuose atkreipia tikinčiųjų žvilgsnį į pačią svarbiausią krikščionybės vertybę – Kristaus kryžių ir prisikėlimą, ir Jo pažinimo pasekoje, augančią besąlygišką meilę bei nuolankų žvilgsnį į save. Visur, kur jis kalba apie dovanas, rodo į Kristaus malonės evangeliją, ir iš jos kylančią meilę. Be Dievo meilės Dvasios dovanos netenka prasmės. „Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; ir pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save,“ – ragina Paulius romiečius po to, kai nurodo į dovanų gausą, skirtingumą Kristaus kūne (Rom 12, 4 – 27).

Labiausiai šiandien Kristaus Kūnui reikalinga pusiausvyra: kai neatmetamos ar sureikšminamos, ignoruojamos ar išaukštinamos dovanos. Bažnyčioje svarbu siekti Kristaus pažinimo, veikiančio Dievo meile bei malonės dovanomis bendram labui. „Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų“ (1Kor 14, 1).

2004, sausis

————————–
[1] Ф. Х. Баракман «Практическая христианкая теология», 360 p.
[2] John Stott, „Dvasios dovanos“, 5 p.
[3] Stanley M. Horton „What the Bible says about the Holy Spirit“, 206 p.
[4] J. Stott „Dvasios dovanos“, 1 p.

Literatūros sąrašas:

Biblija. Tikėjimo žodis, 1999
John Stott „Dvasios dovanos“, 1,2,5 p.
Stanley M. Horton „What the Bibles says about the Holy Spirit“, Springfield, 1986, ch. 9,10 206 – 254 p.
Ф. Х. Баракман «Практическая христианкая теология», Москва 2002, 321 – 369 p.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai