Įpusėjus pavasariui ir sušilus orams, suskubome į savo sodus, darželius, parkus ir miškus ne tik susiliesti su žeme, atgijusios augmenijos vitališka jėga, įkvėpti pavasariškų kvapų, bet ir padirbėti gamtos apsupty…

Darbuodamasi sode bei tvarkydama savo aplinką dažnai pagalvoju apie sielos vidinį pasaulį.  Tai manoji kontempliacija… Kai po žiemos, kieme renku atšiaurių vėjų palaužtas ir sulaužytas šakas, suprantu, kad gyvenime yra sritys, veiklos, kurios, kaip bebūtų gaila, negrįžtamai nulaužtos ir lieka jas išrinkti savo mintyse, kaip nebevaisingas, padžiūvusias šakas, kurios nebežaliuos. Apšluodama ir apgrėbliuodama kiemą, noriu išvalyti ir savo protą nuo įsisenėjusių emocinių patirčių, it „lapų atplaišų“. Kai raviu ir purenu savo gėlyno lysves, stengiuosi išrauti, išrinkti visas piktžolių šaknis, šaknelių šakneles, jų gijales, stengdamasi nepalikti nei vienos, kad vėl nesubujotų tai, kas stelbia gražiuosius gėlių žiedus. Tuomet prisimenu, kad negaliu palikti ir savo sieloje piktų šaknų, nuoskaudų, įsižeidimų, visokių skriaudų šaknelių, idant širdis galėtų džiaugtis gyvenimu, nebūtų nustelbti kūrybiniai ir dvasiniai pradai, o siela spindėtų gyvybinėmis spalvomis.

Kai būname savo sode, kiekvienas patiriame savitą sodo poveikį gyvenimui…

Sodininkystės menas buvo ir yra didžiuliu įkvėpimo, atgaivos šaltiniu daugeliui žmonių. Sodas – tai vieta, kur gali vėl save surinkti, persikrauti ir sutelkti nematomas savo jėgas „naujam skrydžiui“. Belgų kilmės JAV poetė, romanistė ​​ir dienoraštininkė May Sarton (1912 m. gegužės 3 d.–1995 m. liepos 16 d.) tyrė sodo darbų poveikį savo ir kitų kūrėjų kūrybai. Tai aprašė savo žaviame žurnale „Namas prie jūros“. Ji pastebi sodo darbų, deja neretai skausmingą, indėlį, dvasinį atlygį rašytojų, menininkų kūrybai. 

Dienoraščio įraše, po pavasarinių atsidavusio sodinimo ir sodo priežiūros darbų, May rašė:

Aš pasiskundžiau Lee, kad niekas iš tikrųjų nežiūri į mano sodą. Jos atsakymas buvo tikslus: „Juk galiausiai, daržą darai sau“. Tiesa, aš taip ir darau, bet taip pat trokštu jį duoti kitiems, o tai labai panašu į poezijos kūrimą – aš rašyčiau eilėraščius, nesvarbu, ar kas skaitys juos, ar ne, bet tikiuosi, kad kas nors tai perskaitys.

Taip pat Sarton mano, kad sodininkystė tausoja proto sveikatą ir padeda kūrybinei praktikai:

Ar skiriu per daug laiko šiai trumpalaikei užduočiai? Pavasarį, vasarą ir rudenį dirbu sunkiau sode nei rašydama, ir aš tikiu, kad tai gali atrodyti beprotiška, bet šis triūsas atsveria visus nerimus ir įtampas, palaiko mano sveiką protą. Protas (plius gėlės) turi prasmę. 😊

Sodininkystė yra kaip poezija, panaši tuo, kad ji yra neatlygintina, be to, jos negalima daryti vien savo valia. Ką gali padaryti valia? Vienintelis dalykas, kurį ji gali padaryti – tai skirti laiko atlikti viena ar kita. Jauni poetai įsiutę, kad iš karto neišleidžiama jų kūryba. Tokiu būdu painioja, ką valia gali, o ko ne. Ji negali priversti užaugti bijūno medį iki dvylikos pėdų per metus ar dvejus, taip pat valia negali priversti atkreipti redaktorių ir leidėjų dėmesį. Ką ji gali padaryti, tai po truputį sukurti erdvę, reikalingą pasiekimams.

 Pasirodo, May Sarton šventė sodininkystę kaip priešnuodį pasiekimų kultui, kuris neretai kūrybiniame darbe orientuojasi tik į greitus rezultatus ir pripažinimą.

Atokvėpiui siūlau vieną May Sarton eilėraštį, kuriame įstabiai jaučiamas sodo medžių ramus augimo ritmas.

*

Laimės darbas

Galvojau apie laimę, kaip ji išausta
Kiekvieną dieną iš tylos tuščiuose namuose
Ir kaip negreit ji duodama
Kūryboj augo tarytum medis ji.
Niekas nematė to, kaip žievė augo iš vidaus
Žiedui plečiantis, apsijuosė dar vienas ratas.
Niekas negirdėjo, kaip šaknis nuslydo giliau dirvos tamsoj,
Tačiau iškėlė medį vidinis darbas šis
Ir pumpuras jo suspindėjo, ir lapai sublizgo jo.

Tad laimė išmezgama iš valandų ramybės
Ir įsišaknija giliai vien namuose:
Sena skrynia kampe, vaškuotos vėsios grindys,
Nuolat plevena baltos užuolaidos švelniai
Kai laisvas oras juda kambary tyliai;
Knygų lentyna, stalas ir sienų švari baltuma…
Tai brangūs pažįstami namų dievai,
Ir čia geriausiai atliekami visi tikėjimo darbai,
O augantis gi medis žalias ir muzikalus.

Tai kas gi yra laimė, jei ne augimas ramybėje,
Nesenstantis laiko pojūtis, kai baldai
Išstovėjo gyvenimą visą vietoje vienoj,
Kai oras sujudina senas svajas
Suspindi dabartinės laimės lapai?
Niekas negirdėjo minties ir neklausė proto,
Kai žmonės gyveno viduje
Oras prisipildė palaiminimu ir virto palaima;
Pro langus matėsi kalnai, o sienos tapo jaukia geruma.

MAY SARTON (vertė ramios lankos)

The Work of Happiness

BY MAY SARTON
I thought of happiness, how it is woven
Out of the silence in the empty house each day
And how it is not sudden and it is not given
But is creation itself like the growth of a tree.
No one has seen it happen, but inside the bark
Another circle is growing in the expanding ring.
No one has heard the root go deeper in the dark,
But the tree is lifted by this inward work
And its plumes shine, and its leaves are glittering.

So happiness is woven out of the peace of hours
And strikes its roots deep in the house alone:
The old chest in the corner, cool waxed floors,
White curtains softly and continually blown
As the free air moves quietly about the room;
A shelf of books, a table, and the white-washed wall—
These are the dear familiar gods of home,
And here the work of faith can best be done,
The growing tree is green and musical.

For what is happiness but growth in peace,
The timeless sense of time when furniture
Has stood a life’s span in a single place,
And as the air moves, so the old dreams stir
The shining leaves of present happiness?
No one has heard thought or listened to a mind,
But where people have lived in inwardness
The air is charged with blessing and does bless;
Windows look out on mountains and the walls are kind.

https://www.poetryfoundation.org/poems/58678/the-work-of-happiness