Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

In memoriam Joanai Krikštaponienei

2015 28 kovo | Trumpai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Trumpai
  4. /
  5. In memoriam Joanai Krikštaponienei

Joana KrikštaponienėŠios savaitės pradžioje, pirmadienį (2015 03 23), į paskutiniąją kelionę išlydėjome mano vyro Aido mylimą mamytę Joaną Krikštaponienę (1925 – 2015).

Jos gyvybė užgeso tyliai ir ramiai penktadienio naktį (24 val.), kaip baigianti degti žvakė, kuri skleidė šiltą šviesą visuose savo namuose. Sulaukus garbingo 90 metų amžiaus ji užmigo Viešpatyje, pasisotinusi ilgu amžiumi ir gyvenimo skoniu, kad pasiliktų amžinai Dievo namuose.

Ilgas ir nepaprastas buvo Joanos gyvenimas, pažymėtas įvairių istorinių vingių, karo dramatiškų įvykių, netekčių, bado, nepritekliaus, gyvenimo sūkurių, ir, neabejotinai, gailestingojo Dievo stebuklų.

Ji – Joana Cechanovič Krikštaponienė, gimė 1925 m. vasario 27 d. Rudiškių kaime, Trakų raj. Būdama dvejų metukų neteko savo mamos, po dešimtmečio mirė tėtis, antrojo pasaulinio karo pradžioje prarado savo 18 – metį brolį, kuris buvo pagrindinis jos globėjas, o karinės agresijos pabaigoje, vos spėjusi ištekėti, Rytų fronte neteko pirmojo vyro. Liko pasaulyje viena – nedidukė, silpnos sveikatos, menko (trijų klasių) išsilavinimo jauna našlė.

Kaip mano vyras, prisimindamas mamą, mėgsta sakyti: „Ji – šios žemės trupinėlis, vargdienis, kurį surado ir pasigailėjo Viešpats”. Joanos gyvenimas liudija, kad Dievas nepamiršta mažutėlių, Jis – našlių ir našlaičių gynėjas. Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5).

Dievas paėmė jos gyvenimą kaip grūdelį į Savo delnus ir išaugino didelį giminės medį: 4 vaikai, 11 vaikaičių, 11 provaikaičių ir 3 proprovaikaičiai, viso – beveik 30 žmonių (be marčių ir žentų) iš tokio „mažutėlio – našlaitėlio”. Šį trupinėlį Viešpats daugino visą gyvenimą kaip duoną kasdieninę ir jos dėmesio bei meilės netrūko nei vienam artimajam: nei vaikams, nei proprovaikaičiams, nei marčioms, nei žentams. Ji buvo mažutė, bet didelės širdies, tyki, romi, bet karštai mylinti. Senolė kiekvieną vertino, kiekvienam pasakydavo gerą žodį. Ji bendravo su visais artimaisiais ir meldėsi už juos iki pat savo mirties.

Sovietmečio laikotarpyje, būdama maždaug penkiasdešimties metų, gaudydama „Amerikos balso” bangas, išgirdo evangelikų transliuojamą radio laidą, kurioje skambėjo Evangelija apie Jėzų Kristų. Po laidos pamokslininkas pakvietė visus kartu melstis ir kviesti Kristų į savo širdį. Ji atsiklaupė virtuvėje ir meldėsi atgailos malda su pamokslininku. Po šios maldos nuėjo į katalikų bažnyčią ir tapo uolia tikinčiąja. Anzelika ir mamaNuo tada pradėjo melsti savo jaunеsniаjam sūnui Aidui, kai užaugs (mano vyrui, tada dar dešimties metų berniukui), tikinčios žmonos, doros mergaitės, tarnaujančios bažnyčioje… Panašia malda išmokė melstis kas vakarą ir patį Aidą. Niekas negalėjo tikėtis, jog Dievas taip tiksliai išpildys prašymą, ir vieną dieną bažnyčios pastorė, dvasininkė, taps Aido žmona. Mamos pavyzdys rodo, kad tėvai gali ir turi prašyti gerų dalykų savo vaikams iš Viešpaties ir Jis juos suteiks, daugiau nei mes galime matyti ar suprasti tuo metu.

Prieš 25 metus, prasidėjus dvasiniam prabudimui Lietuvoje, Joana kartu su jauniausiu dvidešimtmečiu sūnumi Aidu ir vyru Vytautu atėjo į besikuriančią „Tiesos žodžio” bažnyčią Šiauliuose. Kristus jai, tada 65 metų silpnos sveikatos moteriai, prabilo į širdį: „Jei tu dorai gyvensi ir vaikščiosi Mano keliais, Aš prailginsiu tavo dienas, pridėsiu tau gyvenimo metų ir ramybės” (Pt 3, 2), o vandens krikšto metu visiškai išgydė nuo migrenos, galvos skausmas pasitraukė visam laikui.

Šių metų vasario 27 d., minėdami Joanos 90 – metį, prisiminėme Viešpaties ilgaamžiškumo pažadą jai duotą prieš ketvirtį amžiaus. Visi džiaugiamės Dievo ištikimybe, jog Jis leido mums matyti savo mamytės ilgą amžių, o ją džiugino vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių gausa.

Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta. Bet Dievo gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams. (Ps 103, 15-17)

Esu dėkinga savo anytai už jos gilų dievotumą, maldingą gyvenimą, nuoširdumą, paprastumą, pagarbą ir tik pačius geriausius žodžius, kuriuos sulaukiau iš jos lūpų savo atžvilgiu. Tegul ilsisi ir džiūgauja jos siela Tėvo prieglobstyje, To, kuris niekada jos neapleido per visas jos gyvenimo dienas ir mirties valandą.

2 Comments

  1. Onute R.

    Uzuojauta is pacios sirdies gelmes, netekus mylimos, artimos, brangiausios mamytes, anytos, mociutes, promociutes. Jos gyvenimo pavyzdys ikvepia ir stiprina. Viespaties ramybes Jusu visai seimai. Pagarbiai Onute R. Su seima.

    Reply
    • Anželika Krikštaponienė

      Dėkoju, Onute, išties, mūsų mamyte Joana buvo labai šviesus žmogus.

      Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3) Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų...

Kukli valstybingumo pradžia

Kukli valstybingumo pradžia

SU VASARIO 16 – ĄJA – Lietuvos valstybės atkūrimo diena! 💛💚❤️

Ši mūsų tautos diena yra viena iš pagrindinių, nešančiųjų ir laikančiųjų valstybės statinio kolonų.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai