Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus. (Ps 145, 5)
Antrasis Izraelio karalius Dovydas buvo giliai dvasingu žmogumi nuo pat savo jaunystės. Dar ganydamas tėvo avis, kūrė Dievui psalmes ir kontempliavo Jo kūrinijos darbus. Tapęs karaliumi, patyrė daug pavojų, klupo, vėl kėlėsi ir visą laiką pasitikėjo Viešpačiu, kuris arti. Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, kurie Jo šaukiasi tiesoje (Ps 145, 18). Psalmė 145 vadinama Dovydo gyriaus psalme.
Pašventinti, reiškia išskirti Dievui. Dievas išskyrė septintą dieną, kad žmogus poilsyje pažintų Dievą, Jo kelius, charakterį, Jo meilę. Tai atliekame skirtingomis dvasingumo išraiškomis, kurios yra Šventame Rašte. Šį kartą apie tris iš jų.
Balandžio 28 d., gražią pavasario sekmadienio popietę, Šiauliuose įvyko ekumeninė Velykų džiaugsmo šventė – „Mažutėlių Velykėlės“, skirta miesto „mažutėliams“, socialiai sunkiau gyvenančių žmonių grupėms, bei visai miesto bendruomenei.
Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė! Tą sekmadienio rytą, po išganymo kančios savaitės, skambėjo džiugus: “Aleliuja! Jėzus prisikėlė!” Jo prisikėlimas – tai naujas šansas kiekvienam atrasti gyvojo Dievo tikrumą ir pažinti save naujai.
Didysis penktadienis, arba anglosaksų šalyse dar vadinamas Geruoju penktadieniu (Good Friday), yra Kristaus pasijos ir kryžiaus mirties diena. Tą Paschos dieną, kaip buvo įprasta, aukštieji kunigai šventykloje aukojo atpirkimo avinėlį. Tai ilgaamžis Kristaus įvaizdis, išpranašautas Senojo Testamento pranašystėse apie Mesiją, aukaujantį savo gyvybę už žmonijos nuodėmę. Nuo vyriausiojo kunigo Kajafo “rankos”, t.y. jo pasakimu, Kristaus gyvybė buvo atiduota kryžiaus keliui: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą…” (Jn 18, 14)
Pascha (Pesach – praėjimas) – pati didžiausia žydų šventė. Žydai švenčia išėjimo iš Egipto vergystės atminties šventę, kai Dievas Savo rankos galia ir stebuklais išvedė Izraelį į laisvę.
Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa ir išdavystė nenumaldomai tirštėjo, klastos bei įtampos slogioje atmosferoje, kaip Dievo malonės gūsis, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).
