Mano eilės

„Tu pagrobei mano širdį, mano sesuo, mano sužadėtine! Tu pagrobei mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių perlu.” (Giesmių giesmė 4, 9)

Skaityti toliau

Ąsotis prie lango, vanduo viduje švytėjo skaidrumo rasa…

Skaityti toliau

Prasidėjus naujiems mokslo metams, norisi linkėti sau ir kitiems daugiau smalsumo, sveiko humoro jausmo ir savikritiškumo su saviironijos gaidele. 😉😀

Skaityti toliau

Vakaro žymės, atspalvių rėžiai… grindyse raižo neišsakytus žodžius, nakties gi šešėliai be tiršto rašalo visą užrašo mūsų širdin…

Skaityti toliau

miestų skaitmeninės schemos šviečia naktimis, mažų švieselių kodais – ateities ženklais

Skaityti toliau

Paukščių jaunikliai skrenda ir lesa – varnėnų pulkai, mokosi tiesti sparnus bei plunksnas – ruošiasi skristi.

Skaityti toliau

Birželio pradžia dosniai pabėrė žiedų mozaiką, be skaičiaus ant pievų, ant medžių, ant žolelių visų.

Skaityti toliau

Alyvų mėlynė, žolės žalumas, vandens skaidrumas, dangaus spindumas- visa per amžius šlovina ir garbina T A V E…

Skaityti toliau

Tyvuliuoja vanduo, bangos ritas pirmyn, ar suprasti gali – Raštus seno pasaulio gyvybės gijoj.

Skaityti toliau

Kartą sapnavau keistą sapną – po palme stovėjo didžiulis dramblys, nelyg senas kalnas kurs stangiai tylėjo, kai temo savanoj dangus. Jo ausys plėveno ir klausė žmogaus – savojo draugo.

Skaityti toliau

Mėnesienos šviesoj – stebuklinga galia, ji nutildo tyloj dienos triukšmą širdies,

Skaityti toliau

Ne sienos ir ne langai, ne sijos, grindys – net ne pamatai, o ta vieta, kur auga pagarba, širdis ten širdį atpažįsta.

Skaityti toliau