Dramblio ausys

Kartą sapnavau
keistą sapną –
po palme
stovėjo
didžiulis dramblys,
nelyg senas kalnas
kurs stangiai tylėjo,
kai temo savanoj dangus.
Jo ausys plėveno
ir klausė žmogaus –
savojo draugo.

„Pasakyk man,
mielas bičiuli,
kodėl pasauly
tiek triukšmo ir vėjo?
Kodėl skuba žmogus,
pamiršęs visus,
kuriuos myli –
nors gyvena juose
viltis ir šviesa
nuolatos…”

Žmogus atsisėdo
šalia ant žolės,
abu jie tylėjo,
mąstė ilgai,
rimojo
ir tarė: „Gal mes bėgam
todėl nes,
pamirštam sustoti
dvasingam kely.“

Dramblys palingavo
didžiule galva,
tarsi supratęs
mano kalbas,
ir abu mes
sustingom po
mėnulio skliautais –
du meiliausi draugai
pasauly visam…

Pajutau, kad
esu išgirstas
ir man nuriedėjo
atgaivos gilios ašaros…

Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.
(Jok 1, 19)

(ramios lankos, 26-05-08)