Laba diena. Išgyvenau išdavystę. Sielą vis dar skauda, nors kažkiek apgydau pati. Kodėl kertasi proto ir sielos norai? Rodos atleidau tam žmogui, bet širdyje kančia dar tebegyvena. Širdingai dėkoju už atsakymą. Kartais rodos grįžtu į savo pradinę būseną, būseną iki tol, o kartais vėl pasineriu į apatiją ir noriu užsisklęsti. Kaip išspręsti tai iki galo?
Rima (vardas pakeistas)
Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa ir išdavystė nenumaldomai tirštėjo, klastos bei įtampos slogioje atmosferoje, kaip Dievo malonės gūsis, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).
Jei apaštalo Pauliaus dienomis būtų kovo 8–osios, Tarptautinė moters dienos, šventė, arba, jei apaštalas gyventų šiandien, jis neabejotinai turėtų, kuo pasidžiaugti ir kam padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą bei triūsą Evangelijos sklaidos, sielovados ir bažnyčios ugdymo baruose. Galbūt mes būtume jų tarpe?! 🙂
Jau devintąjį kartą Lietuvoje vyksta Pasaulinė Lyderystės Konferencija, skirta stiprinti, įkvėpti ir drąsinti įvairių sričių vadovus ir lyderius turėti didesnė viziją, kuri keistų gyvenimą aplink mus. Š.m. lapkričio 30 d. – gruodžio 1 d. konferencija įvyko gausiam būriui Pajūrio, Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos vadovams Klaipėdoje. Nemažas šiauliečių būrys, įvairių profesijų atstovų, dalyvavo joje. Kitą savaitgalį konferencija vyks Vilniuje.
Šiandien, Lietuvos moterys, pažymėdamos sau ir visai visuomenei reikšmingą šimtmečio moters balsavimo teisės datą, jungiasi akcijai Centriniame Lietuvos Pašte. Čia gaudamos proginį atviruką, užklijuos Lietuvos pašto išleistą šventinį pašto ženklą, skirtą moterų balsavimo šimtmečiui Lietuvoje, ir išsiųs valstybės vadovams. Tokiu būdu primins, jog šiam neeiliniam įvykiui mūsų valstybėje yra per mažai skirto dėmesio, nesurengtas nei vienas didesnis edukacinis ar šventinis renginys. Ši data, deja, šiandien prisimenama tik sąmoningos bei pilietinės visuomenės dėka.
Būdami žmonėmis, emociniais kūriniais, visi nesąmoningai siekiame artimumo, meilės, gailestingumo. Tik taip yra atsakomi mūsų vidiniai poreikiai būti suprastais, priimtais ir mylimais. Kristus tam ir atėjo, kad apšviestų tamsą mumyse, išlaisvintų iš neapykantos ir priešiškumo.
Nors įvykis, apie kurį kalbėsiu čia, vyko rugsėjo antroje pusėje, staiga, po karštos vasaros, atšalus orui, tačiau mūsų miesto dvasiniame ekumeniniame klimate išgyvenome tikrą pavasarį. Dvasios pavasaris ateina, kai akivaizdžiai šyla paprastų tikinčiųjų – krikščionių iš įvairių konfesijų santykiai, kai uždegtos širdys jungiasi bendriems siekiams dėl Kristaus, kai švelniai pučia Šventosios Dvasios vėjas,.. o jo putimo kryptį pagauname savo vidinėmis burėmis ir jas laiku išskleidžiame…
