„…pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35b)

Praeitą mėnesį pirmoje apybraižos dalyje apžvelgdama Šiaulių bažnyčios užgimimą 1989 – 1991 m. jau minėjau, kad visa tauta buvo apimta laisvės ir dievoieškos troškimo. Todėl galima sakyti, kad tais metais mes, lietuviai, kaip ir kitos posovietinės šalys, išgyvenome unikalų valstybinį atgimimą, bei dvasinį prabudimą, kai sielos sunoksta tikėjimo pjūčiai, o tautos „boluoja“ nelyg prinokę laukai, kaip pastebi Jėzus Jono evangelijoje (Jn 4, 35-38.). Tuomet būna surenkamas vaisius amžinam gyvenimui. Šitokią didelę, istorinę sielų pjūtį patyrėme suirus sovietų bedieviškai imperijai.

Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. (Mt 3, 11)

Šių metų bėgyje ketinu apžvelgti Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ trisdešimties metų istorijos kelią ir raidą. Taip buvo lemta iš aukščiau, kad su bažnyčios užgimimu ir jos gyvavimo istorija persipynė mano dvasinės kelionės, pastoracinės tarnystės, akademinių studijų, asmeninio ir santuokinio gyvenimo gijos. Kartu su vyru Aidu nenuilstamai, kaip šeima, darbuojamės bažnyčioje jau tris dešimtmečius. Nueitas netrumpas kelias, sukaupti įvairios patirties gausūs prisiminimai. Žinoma, daug detalių ir įvykių nepaliesiu, nekeliu šiame rašiny sau tokio tikslo ir uždavinio. Stengsiuosi prisiliesti tik prie esminių įvykių, nelyg prie ledkalnio viršūnėlių. Todėl šis pasidalinimas labiau primins mano minčių ir patirčių „eskizus“, atskirų metų ir kai kurių įvykių apybraižas.