Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Visame pasaulyje skambanti istorija

2015 21 lapkričio | Straipsniai, Straipsniai moterims

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Visame pasaulyje skambanti istorija

Visame pasaulyje skambanti istorija„Istorijų pasakojimas ir klausymas leidžia mums sujungti savo patirtį su kitų patirtimi. Iš tų istorijų paveikslo kompozicijos mes galime geriau suprasti socialines sroves ir kryptis, kurios daro įtaką mūsų gyvenime.“ (Lisa Graham McMinn )[1]

Šventojo Rašto istorijų vertė

Šventajame Rašte aprašyta daug istorijų, nutikusių Dievo žmonėms. Vienų patirtis teigiama, kitų – neigiama. Tačiau kiekviena iš jų yra didžiulis lobis, kai trokštame labiau suprasti ir leisti Dievo šviesai apšviesti mūsų sielas. Jos mums naudingos dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, kiekviena Biblijos istorija – tai pasakojimas apie tikrą ir unikalų skirtingų žmonių santykį su Dievu. Vyrai ir moterys, jaunuoliai ir senoliai patyrė Dievą, girdėjo Jo žodžius, perdavė savo patirtį. Jokia kita pasaulio knyga neatpasakoja Dievo ir žmogaus bendravimo istorijos. Grožinėje literatūroje aprašomi žmonių santykiai, jų pokalbiai, mintys ir jausmai. O Biblijoje pasakojama apie žmogaus ir Dievo susitikimus, pokalbius, pasirinkimus. Biblinės istorijos yra vientisa Dievo ir žmogaus, Dievo ir Jo tautos išganymo istorija. Girdėjau posakį, kad bendrą tautos istoriją sudaro kiekvieno pavienio žmogaus istorija. Tad, verčiant Biblijos – Dievo knygos – puslapį po puslapio, galime pasimokyti gyventi su Dievu iš Jo žmonių.

Būtent tokia ir antroji biblinių istorijų vertės priežastis – jos skirtos mums pamokyti. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (1 Kor 10, 11). O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį (Rom 15, 4).

Šventojo Rašto istorijos yra pavyzdžiai, suteikiantys vertingų pamokų ir tikėjimo paguodos. Šiandien prisiminkime moterį, ant Kristaus galvos išliejusią brangų nardo tepalą.

Ką mes garbiname?

Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos. Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam toks tepalo eikvojimas? Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Ir jie murmėjo prieš tą moterį. Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė (Mk 14, 3–9).

Jėzus nurodė, kad šis pasakojimas nebus pamirštas – šis moters poelgis mokys ne vien apaštalų kartą, bet viso pasaulio žmones per visas kartas. Visur, kur bus skelbiama Evangelija, žmonės minės ir šios moters darbą. Šią nuostabią Dievą garbinančią istoriją užrašė net trys evangelistai, todėl ji – nepamiršta.

Ko mes, krikščionys, gyvenantys XXI a. pradžioje, galime pasimokyti iš šios istorijos?

Tai – pasakojimas apie širdingą Dievo garbinimą, todėl mums, gyvenantiems materialistinės sampratos paveiktame pasaulyje, jo dvasinė vertė nepaprastai svarbi. Šiandien Vakarų visuomenėje dominuoja prabangių daiktų, naujųjų technologijų, savininkiškumo kultūra. Deja, posovietinėse šalyse labai paplito „daiktų religija“. Neretai žmonių gyvenime keičiasi vertybės – materialūs dalykai tampa svarbesni už dvasinius. Daiktams statomi prašmatniausi prekybos centrai, kurie puikuojasi geriausiose mūsų miestų vietose, tarsi šventyklos. Tuo tarpu ligoninės, vaikų žaidimų aikštelės vis dar išlieka kuklios, o neretai ir labai skurdžios. Tai atskleidžia tautos vertybių disbalansą. Daiktas yra pabrėžtinai išskirtas, prabangiai pristatytas, puikuojasi „išaukštintas“ mūsų pilkoje kasdienybėje.

Tik įsiskaitykime į paradoksalius prekyviečių pavadinimus: „Baldų rojus“, „Santechnikos rojus“, „Edenas“, „Eifelis“, „Akropolis“ – tai populiarių daiktinės kultūros reprezentacinių vietų kultiniai pavadinimai. Į prekyvietes žmonės eina kaip į poilsio sodą, ten, daiktų apsuptyje, jaunimas leidžia laisvalaikį, patiria atgaivą. Vakarietiškas „shopingas“ primena daiktų garbinimo ritualus: apsiperkant neretai patiriamos ekstazės dėl prekyboje pasirodžiusių garsių firmų drabužių, naujausių batų modelių ar aukštųjų technologijų, tada pasiduodama apsipirkimo aistrai ir lenkiamasi to meto madingiems daiktams. Ar visa tai neprimena garbinimo apeigų? Tik ne Dievo, bet daiktų… Galbūt dėl tos priežasties nemažai vakariečių ieško dvasingumo kažkur kitur, mistiškesnėse Rytų kultūrose… Juk šiandien pasaulyje Vakarai daugeliui tautų asocijuojasi su medžiagine gerove, sekuliarumo išbujojimu ir dvasingumo krize.

Deja, nemažai žmonių šiandien savo širdies tuštumoje pasistato daiktą, kaip kultą, kaip patiriamo džiaugsmo ir kultūros centrą. Kaip išlaikyti balansą tarp šiuolaikiškumo ir Dievo pažinimo bei Jo širdingo garbinimo? Moteris iš evangelijos parodo mums pavyzdį.

Kristaus garbinimo pavyzdys

Evangelisto Morkaus užrašytas įvykis Simono Raupsuotojo namuose, Betanijoje, yra Kristaus, kaip Dievo, garbinimo pavyzdys. Galbūt šiandien ši istorija daug kam gali atrodyti neaktuali, tačiau tik ne tiems, kurie ieško dvasinio gyvenimo pagrindų. Iš pirmo žvilgsnio tai – paprasta, bet tuo pačiu labai dvasinga istorija: moteris nepasilaikė sau to, ką turėjo brangiausia, bet paaukojo Kristui, savo mylimam Viešpačiui: <…> prie stalo atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos (Mk 14, 3).

Autorius piešia neįtikėtiną Dievo artumo ir nuolankaus garbinimo sceną. Jėzus atėjo į vieno iš savo sekėjų namus – pas Simoną Raupsuotąjį, kurį Jis išgydė nuo raupsų. Po dviejų dienų turėjo būti žydų Pascha, kurios metu Jėzus bus žiauriai nukryžiuotas. Tačiau atrodo, kad Jėzus, savo dramos priešaušryje, niekur neskuba, ramiai vakarieniauja, maloniai leidžia laiką su savo artimaisiais, draugais – savo mokinių būryje. Jėzaus elgesys parodo, kokios Jam svarbios akimirkos su savo žmonėmis. Jis atiduoda save tiems, kas nori būti drauge.

Vis dėlto tas vakaras galbūt nebūtų buvęs išskirtinis, jei ne moteris, kuri prisiartino prie Jėzaus su tuo, ką turėjo brangiausia – su miros tepalu alebastriniame inde. Sudaužydama indą ir išliedama brangų tepalą Jėzui ant galvos, ji paruošė Jo kūną mirčiai, lyg sakydama: „Tu esi man brangiausias, aš myliu Tave. Neturiu kito Dievo be Tavęs.“ Jos auka – brangūs tepalai atskleidžia, koks brangus jai buvo Jėzus. Egoistiškas žmogus linkęs branginti save. Tačiau ši moteris, aukodama labai brangų nardo tepalą, parodė, kad Jėzus gali būti brangesnis už pačius brangiausius mūsų gyvenimo dalykus, kai tikime Juo.

Mylimoji Giesmių giesmėje gieda: Karaliui sėdint prie stalo, mano nardas skleidė savo kvapą. Mano mylimasis yra kaip miros ryšulėlis, kabąs man ant krūtinės. Mano mylimasis yra kaip kamparo žiedai Engadės vynuogyne (Gg 1, 12–14). Tą vakarą Kristus, lyg karalius Saliamonas, sėdėjo prie stalo ir ant Jo galvos varvėjo brangūs nardo lašai, nes tikinti moteris išliejo tepalą, kurio kvapas persmelkė Jėzaus kūną ir pasklido po visą kambarį. Kristaus kryžiaus auka taps Tėvui bei visiems tikintiems miela, kvapnia ir brangia „deginamąja“ atnaša. Galime tik įsivaizduoti, kaip stipriai dvelkė malonus kvapas iš Jėzaus žaizdų, kai Jis kentėjo dėl mūsų. Šis ypatingas kvapas greičiausiai sklido ir tuomet, kai Jėzaus kūnas buvo paguldytas kapan, dar kelias dienas. Jėzus pats įvertino jos širdies tikėjimą ir auką: Ji man padarė gerą darbą. <…> Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms (Mk 14, 6. 8). Ji suprato, kas tą akimirką svarbiausia.

Tuo metu mokiniai buvo pasiruošę gelbėti vargšus ir dėl jų aukotis, o moteris pajuto, kas svarbiausia Dievui, Jo darbui, ir atnešė brangiausią atnašą Kristui. Jis, o ne kažkas kitas, buvo jos gyvenimo ir garbinimo objektas. Verta savęs nuolat paklausti: kas man gyvenime svarbiausia? Kas yra mano širdies Dievas?

Sudaužytas alebastrinis indas ir išpiltas nardo tepalas simbolizuoja Kristui skirtą širdies garbinimą. Šiandien tai atitinka mūsų širdingą tikėjimą, širdingą Kristaus garbinimą, maldingumą, gyvenimą dėl Jo. Mes galime aukoti savo širdies brangų nardą – laikyti Jėzų savo pasaulėžiūros centru bei būti Jo garbintojais dvasia ir tiesa, malda ir gyvenimu šiuolaikinėje kultūroje. Nors išore niekuo nesiskiriame nuo mūsų aplinkos žmonių, tačiau širdy puoselėjame kristocentrišką pasaulėžiūrą. Taip išlaikome balansą tarp to, kas šiuolaikiška ir krikščioniška.

Kartą viena seniai matyta pažįstama manęs paklausė: „Ką jūs dabar veikiate? Ar vis dar skaitote paskaitas?“ Tąkart atsakiau: „Taip, vis dar tarnauju Dievui.“ Jos akyse tai galbūt ir neatrodo labai vertinga. Ateistiškai mąstančiam žmogui tai atrodo lyg tuščias laiko švaistymas – „Kam toks eikvojimas?“ Tačiau aš taip nemanau, nes Kristus man yra svarbus.

Paprastos Jėzaus laikų moters, nepaprastai mylėjusios Kristų, garbinimo istorija mus padrąsina. Akivaizdu, kad esame ne vieni. Toji moteris ėjo pirma tuo keliu: jos dvasingumą aplinkiniai neteisingai suprato ir įvertino kaip brangių dalykų švaistymą, tačiau ji ryžtingai darė tai, ką manė esant svarbiausia.

Nors krikščionio gyvenimas dėl Dievo žmonėms neretai gali atrodyti tikras eikvojimas ir praradimas, tačiau ne Jėzui. Kristus mus kviečia Jį garbinti, tarnauti Jam visa širdimi, kaip tarnavo ir toji moteris, išpylusi brangų nardo aliejų. Širdingas tikėjimas, Dievo garbinimas, Kristaus meilė ir pažinimas nėra eikvojimas. Tai – didžiausias gyvenimo atradimas, sielos išteisinimas, vidinis išgydymas ir tarnavimas.

[1] Lisa Graham McMinn, „Growing strong daughters“, Baker Books, Michigan, 2000, psl. 9

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai