Kristaus Paschos savaitės trečiadienis buvo tarp artimų mokinių Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose. Jėzaus gyvenimo istorija vis aiškiau krypo link pabaigos ir savo misijos kulminacijos. Tačiau nors tamsa ir išdavystė nenumaldomai tirštėjo, klastos bei įtampos slogioje atmosferoje, kaip Dievo malonės gūsis, nušvinta moters, mylinčios Viešpatį, paveikslas (Mt 26, 6-12; Mk 14, 1-14; Jn 12, 1-8).
Jei apaštalo Pauliaus dienomis būtų kovo 8–osios, Tarptautinė moters dienos, šventė, arba, jei apaštalas gyventų šiandien, jis neabejotinai turėtų, kuo pasidžiaugti ir kam padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą bei triūsą Evangelijos sklaidos, sielovados ir bažnyčios ugdymo baruose. Galbūt mes būtume jų tarpe?! 🙂
Šiandien, Lietuvos moterys, pažymėdamos sau ir visai visuomenei reikšmingą šimtmečio moters balsavimo teisės datą, jungiasi akcijai Centriniame Lietuvos Pašte. Čia gaudamos proginį atviruką, užklijuos Lietuvos pašto išleistą šventinį pašto ženklą, skirtą moterų balsavimo šimtmečiui Lietuvoje, ir išsiųs valstybės vadovams. Tokiu būdu primins, jog šiam neeiliniam įvykiui mūsų valstybėje yra per mažai skirto dėmesio, nesurengtas nei vienas didesnis edukacinis ar šventinis renginys. Ši data, deja, šiandien prisimenama tik sąmoningos bei pilietinės visuomenės dėka.
Beveik prieš mėnesį, š. m. kovo pradžioje, susibūrėme mes, skirtingų profesijų moterys savanorės, entuziastės, į bendraminčių junginį Moterys moterims. Visos siekėme įgyvendinti projekto POKYTIS idėją, skirtą Panevėžio moterų pataisos namų auklėtinėms.
Saugok mane, kaip Savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane. (Ps 17, 8-9)
Dievo psalmininkas labai aiškiai atpažįsta smurtą, bėga nuo savo prispaudėjų ir meldžia Aukščiausiojo apsaugos nuo prievartos. Tai teisingas santykis į smurto situacijas.
Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo (A. Einšteinas)
Baigiantis vasarai, daugelis šeimų nekantraudami laukia rugsėjo pradžios, kai vaikai grįš į mokyklą ir atrodytų vėl viskas susidėlios į įprastą gyvenimo ritmą, į savo rutiną, kurioje bus savi iššūkiai ir pergalės, sunkumai ir džiaugsmai.
Visais laikais ir įvairiose krikščioniškose denominacijose moterys garsėjo gailestingumo, atjautos ir socialine tarnyste: maitino alkstančius, slaugė ligonius, guodė mirštančius. Kai kurios iš jų ne tik darė gerus darbus, bet ir ne mažai rašė apie tai. Kai kurios tapo išskirtinėmis gailestingumo tarnystės ikonomis, Dievo malonės gydančiais tepalais sužeistame žmonijos kūne.
