Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Vienintelį kartą Naujajame Testamente Febė minima apaštalo Pauliaus laiške.

Laiško romiečiams pabaigoje, Pauliaus ilgame bendražygių sąraše, pirmoji paminima Febė. Tikriausiai dėl to, kad būtent jai buvo patikėta atsakinga misija – atgabenti apaštalo laišką Romos tikintiesiems.

Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja (diakonos); priimkite ją Viešpatyje ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam. (Rom 16, 1-2)

Febė ir Kenchrėjos miestas

Febė buvo I-ojo amžiaus moteris, gyvenusi Romos imperijos Kenchrėjos uostamiestyje, Graikijoje. Nors mes gyvename XXI a., neabejotinai galime iš jos pasimokyti.

Graikų kalba vardas Febė (gr.kl. Φοίβη, Phoíbē) reiškia „šviesi – šviesioji” arba „skaisti – skaisčioji, spindinčioji”. Kadangi Febė graikų mitologijoje yra titanė, viena iš dvylikos (ar trylikos) dieviškųjų vaikų, gimusių Uranui (Dangus) ir Gajai (Žemė), bei jos vardo vyriškoji giminė dažnai minima, kaip dievo Apolono epitetai (vyr g.  Phoibus – šviesus, skaistus, spindintis), manoma, kad Naujojo Testamento Febės kilmė buvo pagoniška, bet ne žydiška. [1]

Ji gyveno ir tarnavo Kenchrėjoje, kuri buvo rytiniu Korinto miesto uostu Graikijoje. Tuo metu miestas turėjo du uostus abiejose sąsmaukos pusėse — vakaruose Lechajo, rytuose Kenchrėjos. Graikų antikos geografas Strabonas (64 m. pr. Kr. – 24 m. p. Kr.) pavadino Korintą „dviejų uostų valdovu“. Šiandien šis uostas dėl stiprių žemės drebėjimų, įvykusių IV m. e. amžiaus gale, beveik visas yra po vandeniu. Tai archeologinė vietovė, kurioje galima pamatyti uosto griuvėsius, šventyklą, statinius. Tuo tarpu Strabonas, savo laikmetyje, apibūdino Kenchrėją kaip judrų bei klestintį uostamiestį, o romėnų filosofas Lucijus Apulėjus (124 – 170 m. p. Kr.) pavadino jį „dideliu ir galingu uostu, kur įvairios tautos dažnai priglaudžia savo laivus“.

Taigi pastarajame ir buvo įsikūrusi krikščionių bažnyčia. Būtent čia apaštalas Paulius  galėjo verstis palapinių siuvimu (Apd 18, 1-3), kai uostai užsidarydavo žiemos sezonui ir taisydavo laivus. Išbuvęs Korinte daugiau kaip aštuoniolika mėnesių, Paulius apie 52 m. p. Kr. iš Kenchrėjos išplaukė į Efezą (Apd 18, 18, 19). Per tą laiką Kenchrėjoje susikūrė krikščionių bendruomenė, kurios diakone buvo Febė. Ją Paulius siuntė su laišku pas Romos tikinčiuosius, prašydamas priimti Febę Viešpatyje. Manoma, kad ir pats laiškas galėjo būti parašytas Korinte, o Febė iškeliavusi iš Kenchrėjos uosto, atvežė Pauliaus laišką į Romą.

Febės titulas – diakonos

Neretai verčiant Pauliaus laišką Rom 16, 1, vertėjai pasirenka graikiško žodžio vyr. giminės „diakonos” vertinį. Todėl dažnai vertimuose pavartota apibūdinti Febei „diakonos“ reikšmė – „tarnas, tarnautojas” arba „tarnaitė, tarnautoja”, o ne pats graikiškas žodis.  Tačiau, kaip pastebi teologė Linda L. Belleville (savo straipsnyje „Women leaders in the Bible“, Discovering Biblical Equality, 2005, p. 121), toks vertimo sprendimas paslepia oficialų ankstyvos bažnyčios diakonų statusą, kurį turėjo to meto ir vyrai, ir moterys. Svarbu suprasti, kad asmuo gabenantis laišką bendruomenei, turėjo būti arba žinomas, arba patikimas. Todėl Pauliui vien parašyti, kad laišką atgabeno nežinoma tarnaitė, nepakaktų.  Vienareikšmiai, tiksliau ir patikimiau skambėjo teiginys, pristatantis laišką atgabenusio žmogaus statusą bažnyčioje — „Pristatau jums mūsų sesę Febę, Kenchrėjos bendruomenės diakonę“ (būtent tokį sprendimą pasirenka naujas ekumeninis vertimas). [2]

Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai taip pat patvirtina, kad Febės vaidmenį bažnyčioje aiškiai suprato bei vertino, kaip turinčios diakonės titulą. Antai, Origenas remdamasis Rom 16, 1 pastebėjo, jog „apaštalų bažnyčioje buvo moterų diakonių institucija“. O Jonas Chrizostomas teigė, kad buvo moterų diakonių statusas, arba rangas. (L.L.Belleville, ten pat)

Naujajame Testamente diakonai tarnavo įvairiose srityse, pvz., teikdami pagalbą vargšams, ligoniams ir kaliniams, taip pat skatindami bendruomenės tarpusavio ryšį, mokydami tikinčiuosius, pagelbėdami apaštalams bažnytinėje ir misionieriškoje tarnystėje. Kadangi Paulius prašo romiečius Febę priimti pagarbiai Viešpatyje ir jai suteikti visokios reikiamos pagalbos – kaip žinia, tokiomis frazėmis apibūdindavo misionieriškos tarnystės kryptį ir paskirtį – tai rodo, kad Febė turėjo ypatingą užduotį keliauti, pristatyti laišką, ir galimas atvejis, ji buvo apaštalo įpareigota išaiškinti laiško turinį, patarnauti bažnyčiai perteikiant jo žinią.

Naujajame Testamente minimos ir kitos moterys, tikėtina tarnavusios diakonėmis arba bendruomenių vyresniosiomis pvz., Olimpija (Rom16, 15) ir Nimfa (Kol 4, 15).

Febės tarnystė – prostatis

Tikėtina, kad Febė atliko įvairias tarnystes Kenchrėjos bažnyčioje ir miesto bendruomenėje, pvz., rūpinosi vargšais ir ligoniais, mokė moteris ir vaikus, padėjo organizuoti bažnyčios veiklą, teikė visokią pagalbą pačiam apaštalui Pauliui ir globojo kitus.

Apie Febės tarnystę dar daugiau pasako apaštalo Pauliaus frazė, jog ji pati padėjo apaštalui ir buvo jo globėja. Pavartotas žodis prostatis, reiškiantis patroną, globėją, rėmėją, užtarėją (Rom 16, 2). Įdomu pastebėti, kad bendrašaknį veiksmažodį proistemi – vadovauti – Paulius vartoja rašydamas apie vadovavimo dovaną bendruomenėje (Rom 12, 8). (Ten pat, komentaras LDB, p. 39)

Todėl teologai daro pagrįstą prielaidą, kad Febė buvo įtakinga lyderė (patronesė) ne tik bažnyčioje, bet bei miesto bendruomenėje. Nors senovės Romos kultūroje patronais buvo vyrai, tačiau išimtinais atvejais panašų vaidmenį atlikdavo ir kilmingos, pasiturinčios moterys, kokia tikėtinai buvo ir Febė.

Svarbus moterų vaidmuo

Febė yra viena iš nedaugelio moterų, kurių vardai minimi Naujajame Testamente, kaip užimančių oficialias tarnystes ir lyderystes vaidmenis bažnyčioje.

Jos pavyzdys rodo, kad moterys ankstyvojoje bažnyčioje atliko svarbų vaidmenį ne tik rūpinantis šeima, bet ir aktyviai dalyvaujant bažnyčios gyvenime, tarnystėje, vadovavime, Evangelijos sklaidoje. Be to jos buvo įtakingomis lyderėmis savo miesto bendruomenėje ir aplinkoje.

Pagalvokime, kuo šiandien mums būtų sektinas Febės pavyzdys pagal tuos malonės resursus, galimybes, kurias kiekviena neabejotinai turime savo aplinkoje ir bažnyčioje.

---

[1] https://en.wikipedia.org/wiki/Phoebe_Titaness

[2] Naujasis Testamentas. Pauliaus laiškai su komentarais, Naujas ekumeninis vertimas. LBD, Vilnius, 2021, p. 39