Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 927

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Prisiminus interviu interneto dienraštyje „Delfi”

2015 2 gegužės | Interviu

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Interviu
  6. /
  7. Prisiminus interviu interneto dienraštyje...

AnželikaArtėjant Motinos dienai, siūlau paskaityti Delfi žurnalistės Ievos Urbonaitės interviu paruoštą lygiai prieš 5 metus (2010 m. gegužės 2 d.), skirtą Motinos dienos progai, motinystės, moteriškumo ir pastorystės tema.

Tuo pačiu noriu pasveikinti visas mamas, atliekančias atsakingą ir be galo reikalingą motinystės pareigą Dievui ir šeimai. BŪKITE MYLIMOS SAVO ARTIMŲJŲ!

************
Motinos dieną pastorė mini su vyru ir vaikais

Pastorė Anželika Krikštaponienė – vienintelė dvasininkė Lietuvoje, kurią šiandien su Motinos diena sveikins jos pačios vyras ir du vaikai: šešiolikmetė dukra Akvilė ir devynerių sūnus Saliamonas. Paklausta, kaip tikintieji reagavo į besilaukiančią pamokslininkę, dvidešimtus metus Šiaulių bažnyčiai „Tiesos žodis“ vadovaujanti dvasininkė pabrėžia: kaip moterystė, taip ir motinystė, krikščioniškuoju požiūriu – Dievo dovanos ir yra gerbtinos kaip duotybė iš Dangaus.

„Kita vertus, pastorė, kaip ir bet kurios kitos profesijos moteris, laukdama naujos gyvybės, gali pasinaudoti motinystės atostogomis“, – atkreipė dėmesį šiaulietė, nors, kaip vėliau pripažino, Lietuvoje šeima turėtų sulaukti didesnio valdžios dėmesio.
Dabartinė pašalpų sistema, pastorės žodžiais, nedviprasmiškai skatina mamas kuo greičiau palikti savo motinystės pareigą ir grįžti į darbo rinką, ieškoti sotesnio duonos kąsnio.
„Tuomet kūdikių auginimą perima valstybė – lopšeliai, darželiai. Ar neturėtų vykti atvirkščiai? Valstybė motinystei suteikia deramą pagarbą ir paramą, o mama savo mažamečius vaikučius gali auginti oriai, apsupus juos emociniu, dvasiniu, intelektualiu dėmesiu“, – svarstė DELFI pašnekovė.

Ekonominės krizės problemas spręsti motinystės ar kitų socialiai pažeidžiamų žmonių grupių, pašalpų sąskaita, A. Krikštaponienės nuomone, nėra geriausias kelias. „Juolab, krikščioniška etika visada skatino stipriuosius visuomenės sluoksnius, atsigręžti į silpnuosius ir parodyti atjautą, paramą jiems, kad visuomenė gyventų ne pagal „džiunglių“ įstatymus – laimi stiprieji, bet siektų socialinio teisingumo“, – atkreipė dėmesį dviejų vaikų mama.

Motinos dienos išvakarėse domėjomės, ar pastorė pati krikštijo savo vaikus, kaip reaguoja, kai „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia vadinama sekta, kur susipažino su savo vyru, pagaliau, kaip suderina tris skirtingus pašaukimus – pastorystę, moterystę ir motinystę?

– Kaip atėjo į galvą tapti dvasininke, vaikystėje juk, ko gero, net nežinojote, kad moterys gali vadovauti bažnyčiai?

– Nuo pat vaikystės žavėjo dvi profesijos: tapytojo ir kunigo, kurios abi, nors ir skirtingu būdu, tačiau prisiliečia prie žmogaus sielos, jos paslaptingumo. Kaip pastebėjote, kunigystės klausimas man savaime atkrito, nes Lietuvoje moterys nevadovavo bažnyčiai, o užsienio pavyzdžių sovietmečiu aš negalėjau žinoti.

Tada pasilikau prie dailės, tačiau religinė tematika neapleisdavo mano slaptų piešinių. Vieni darbai buvo mokyklai ir viešumai, kiti – sielai.

Nors augau netikinčiųjų šeimoje, mano pirmaisiais „evangelistais“ tapo didieji pasaulio meistrai: Mikelandželas, Rafaelis, Rembrantas ir jų darbai bibline tematika, kurie žadino įgimtą religingumo jausmą.

Būdama paaugle, ieškodama atsakymų į egzistencinius klausimus, paprašiau tėčio gauti man Šv. Raštą.16 metų pirmą kartą rankose laikiau Bibliją rusų kalba. Pradėjus ją skaityti, pabudo tikėjimas vienu Dievu, kuris viską sukūrė ir davė teisingus, moralius įstatymus žmonėms. Tačiau mano sielą slėgė sunkus nuodėmingumo jausmas, kuris savaime niekur negalėjo dingti.

Artėjo 1989-ieji, didžiulio tapatybės ieškojimo, dvasinio troškimo metai. Viena mano draugė papasakojo apie įstabų asmenį – Jėzų Kristų, pakeitusį jos gyvenimą ir pasimeldė už mane. Toji malda buvo lemtinga, tarsi paskutinis mano sunkių sielos ieškojimų lašas.

Dievas pagaliau mane atrodo, o Kristų išpažinau savo Viešpačiu ir Gelbėtoju. Tai buvo transcendentinis išgyvenimas: tikėjimas nuėmė nuodėmės naštą, o dvasinio atgimimo stebuklas užpildė širdį. Tuo pradėjau dalytis su artimaisiais, draugais, pažįstamais. Jie patyrė tai, ką ir aš – dvasinį atgimimą.

Pradėjome kartu rinktis mano tėvų bute, skaityti Šv. Raštą ir krikščioniškas knygas. Kadangi man teko dvasiškai rūpintis neseniai įtikėjusiais, juos globoti ir mokyti Šv. Rašto tiesų, priartėjau prie pastoracinės tarnystės. 1991 metais įkurdama Šiaulių bažnyčią „Tiesos žodis“, tapau jos pastore. Pašaukimą patvirtino giminingos „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastoriai.

Šią bažnyčią kai kas dar sieja su sekta. Kodėl prilipo ši etiketė, ar sunku ją nuklijuoti? Kas tai per bendruomenė, kiek Lietuvoje yra šios bažnyčios narių?

– Krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“ Lietuvoje gyvuoja daugiau nei dvidešimt metų. Jos veiklos kryptys, tikslai ir mokymas būdingas evangeliškoms – protestantiškoms bažnyčioms. Nors Lietuvoje ji traktuojama kaip netradicinė bažnyčia, tačiau Europoje ir Jungtinėse Valstijose panašios bendruomenės gyvuoja ne vieną šimtmetį nuo Reformacijos įsigalėjimo XVI a.

Lietuvoje „Tikėjimo žodis“ jungia 33 bendruomenes, kurias lanko daugiau nei 2000 tikinčiųjų.

Greitas ir nepasvertas sektos etiketės klijavimas, manau, yra būdingas visoms posovietinėms šalims, kurių kultūroje ir visuomeniniame gyvenime vis dar gaji sovietinė mąstysena, negatyvios antireliginės propagandos paveldas.

Sovietų Sąjungoje didžioji dalis protestantiškųjų bendruomenių buvo ne tik paniekinančiai vadinamos „sektomis“, bet, atsisakius bendradarbiauti su saugumu, kaip ir tradicinės bažnyčios, patyrė nuožmias represijas, persekiojimus, kalinimus ir trėmimus. Kaip išdava šiandien jau laisvoje visuomenėje sektafobija ir ksenofobija – svetimumo, kitoniškumo baimė – neretai užgožia sveiką protą ir artimo meilę. Tai tampa parankiu įrankiu juodinti tą, kuris atrodo kitaip.

Kita vertus, pastebiu, kad visuomenė per menkai išprususi religiniais klausimais. Apskritai nelabai skiria ir gilinasi, kas yra sekta, o kas – krikščioniškoji bendruomenė, todėl religinis švietimas išlieka bendru visų mūsų uždaviniu.

– Kaip ištveriate ne visada teigiamą visuomenės požiūrį, kad esate pastorė? Mūsų tradicijoje tai neįprasta.

– Šiuo klausimu turiu tris vidines atramas. Pirma, teigiama bendrijos nuostata moters dvasinės tarnystės atžvilgiu. Nuo pat „Tikėjimo žodžio“ įsikūrimo pradžios čia buvo aiškiai apibrėžta pozicija, jog Dievo pašaukti į pastoracinę tarnystę vyrai ir moterys gali lygiavertiškai tarnauti bažnyčioje. Dėl to ši bendrija pirmoji Lietuvoje pradėjo ordinuoti moteris bažnyčios pastorėmis ir vyresniosiomis.

Šiame pašaukime tarnauju 19 metų. Per šį laikotarpį nei iš vienos bendrijos bendruomenės nesulaukiau neigiamo požiūrio į moters tarnystę.

Antra, tikiu man Dievo dovanotu ganytojišku pašaukimu. Trečia, mane palaiko šeimos narių pritarimas. Pirmieji palaiminimą suteikė mano tėvai, o vėliau visokeriopo palaikymo sulaukiau iš savo vyro.

– Įdomu, kas yra jūsų vyras, kaip ir kur susipažinote, ar tuomet jau buvote pastorė?

– Mano vyras, Aidas, yra ne tik ištikimas gyvenimo draugas, bet ir dvasinis bendražygis, mūsų bendruomenės diakonas – administratorius, atsakingas už bažnyčios ūkinę ir administracinę veiklą, kurią kruopščiai ir kūrybingai atlieka jau 19 metų.

Susipažinome prieš 20 metų vienos mūsų draugės gimtadienyje. Tą kartą visi susirinkę su jaunatvišku užsidegimu svarstėme ne vieną egzistencinį, filosofinį klausimą. Kalba pakrypo apie Dievo tikrumą. Gimtadienio šeimininkė buvo visai neseniai pasikrikštijusi Katalikų bažnyčioje, o aš tarnavau kaip vyresnioji besikuriančioje Šiaulių bažnyčioje „Tiesos žodis“.

Tikėjimas mums abiems buvo pakankamai nauja ir gyva patirtis, kuria mielai dalijomės su savo draugais. Kiti mūsų draugai labiau laikėsi „vidūniškojo“ požiūrio į dievybę kaip į beasmenę visos Visatos pagrindinę Priežastį, kuri viską lemia. Kai atėjo mano eilė kalbėti, papasakojau, kaip patikėjau Jėzumi – asmeniniu Gelbėtoju ir kad nuo tos akimirkos Dievas man tapo artimas ir asmeniškas, o ne beasmenis Absoliutas.

Po šių mano žodžių vienas vaikinas atsisėdo arčiau ir paprašė plačiau papasakoti apie Dievą, kurį pažinau. Čia ir susipynė mūsų keliai. Po metų šis žmogus man pasipiršo ir vedė. Tuo metu jau buvau bažnyčios pastorė.

– Ar pati krikštijote savo vaikus?

Anzelika02– Mūsų bendrijoje, kaip ir kitose evangeliškose bažnyčiose, pavyzdžiui baptistų ir sekmininkų, krikštijami suaugę žmonės po jų sąmoningo išpažinimo Jėzų Kristų savo Išganytoju. Tad ir mes leidžiame savo vaikams, metui atėjus, sąmoningai apsispręsti šiam žingsniui patiems.

– Kokios „Tikėjimo žodžio“ bažnyčiai vadovaujančios pastorės pareigos? Ar tenka laidoti mirusiuosius, tuokti?

– „Tikėjimo žodžio“ bendruomenėse pastoriai ir pastorės moko ir pamokslauja, rūpinasi pastoracine tikinčiųjų globa, vadovauja bažnyčiai, atlieka įvairų liturginį patarnavimą – krikštija suaugusius vandeny, teikia Viešpaties vakarienės arba eucharistijos sakramentą, laidoja mirusius, laimina kūdikius ir vaikus, taip pat meldžiasi ir laimina jaunavedžius.

– Ar iš vaikų bendraamžiai nesišaipė dėl keistos mamos profesijos?

– Noriu pastebėti, jog mūsų vaikai mokyklose nepatyrė diskriminacijos ar pašaipos iš bendraamžių dėl mano profesijos. Tik ankstyvoje paauglystėje dukra vos iš kelių bendraklasių sulaukė paniekinančių frazių dėl netradicinio tikėjimo. Tačiau tuomet kartu su auklėtoja ir tų vaikų tėveliais situaciją išsiaiškinome ir pašaipos liovėsi.

– Ar pasitaiko konfliktinių situacijų su Katalikų bažnyčia, kuri nepripažįsta moterų kunigystės?

Šiokių tokių nesusipratimų būta bažnyčios susikūrimo pradžioje 1990-1992 metais. Tačiau dabar situacija iš esmė pasikeitė. Šiaulių mieste jau daugiau nei dešimt metų nenutrūkstamai vyksta ekumeninis bendravimas tarp įvairių krikščioniškųjų bažnyčių ir konfesijų.

Kartą per mėnesį susitinkame Katalikų, Liuteronų, Metodistų, „Tikėjimo žodžio“, Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastoriai ir kunigai kartu melstis, bendrauti, mokytis vieni iš kitų ir tarnauti. Bendrystėje sąmoningai stengiamės pabrėžti tai, kas mus vienija, o ne skiria. Tokiu būdu mokomės krikščioniškosios meilės slėpinio: sutarimo esminiuose klausimuose, o skirtumuose – pakantumo ir meilės.

Neetiškos santykio moters vadovavimo atžvilgiu nepasitaikė, nes kiekviena bažnyčia yra laisva tvarkytis liturgijoje, vadovavime ir tarnavime pagal savo Kanonus ir nuostatus.

– Koks jūsų požiūris į celibatą?

– Šv. Raštas atveria dvi skirtingas malonės dovanas, duotas Dievo tarnams: vieni turi viengungystės dovaną, kiti – šeimą (1 Kor 7 sk.). Biblija pateikia įvairių to pavyzdžių. Antai, Senajame Testamente kunigai galėjo tuoktis, kaip reikalavo Dievo įstatymas. Tačiau Kristus – Vyriausiasis Kunigas buvo nevedęs ir Jonas Krikštytojas, didžiausias iš pranašų, tas, kuris ruošė kelią ateiti Išganytojui.

Tuo tarpu Jėzaus mokiniai apaštalai vieni buvo susituokę, kiti – ne. O apaštalas Paulius rašydamas apie bažnyčios vyskupų ir vyresniųjų gyvenimo bei tarnavimo etikos klausimus, neapeina ir šeimos klausimo. Jis ragino juos būti gerais savo namų šeimininkais, turinčiais vieną žmoną ir garbingus vaikus (1 Tim 3, 2 – 12; Tit 1, 5 – 9). Tad, akivaizdu, vienam – vienokia dovana, kitam – kitokia. Blogai, kai jos yra supriešinamos, tarsi kažkuri būtų pranašesnė ir vieną kitą neigtų. Taip nėra. Jos papildo vieną kitą ir atveria skirtingus Dievo prigimties aspektus.

Nors mūsų bendrijos tarnai, kaip ir visų protestantų bažnyčių bei stačiatikių dvasininkai, nesilaiko celibato, tačiau mes tokios dovanos neneigiame ir jos nepriešiname šeimai. Mūsų bendrija gerbia kiekvienos bažnyčios poziciją šiuo klausimu, kurią galėjo lemti įvairūs istoriniai faktoriai. Vėlgi, tik pati bažnyčia savo viduje yra laisva nuspręsti, ką turėtų keisti.

– Ar esate pastebėjusi, kad tikintiems vyrams kurį laiką trukdo tradicinis požiūris į moterį, kuri dažnai suvokiama kaip pagalbininkė, bet ne vedlė?

– Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai, mat žmogaus elgesį ir bendravimo kultūrą apsprendžia daug įvairių faktorių: sociologinė-kultūrinė terpė, kurioje užaugo vyras, puoselėjama pasaulėžiūra, tam tikros teologijos įtaka, visuomeninė nuomonė, stereotipai ir t. t.

Pastebėjau, jei vyro asmenybė augo ir brendo tokioje terpėje, kuri menkino moteriškumą, o perdėtai aukštino vyriškumą – visa tai pradžioje gali trukdyti dvasiškai augti, jei moteris yra bažnyčios vadovė. Bet jei tikinčiam pavyksta atsikratyti negatyvios asmeninės patirties ir pasitikėti Kristumi, kuriame yra lyčių lygybė, tada jis sugeba pavesti save ganytojiškai tarnystei romiai, nepriklausomai ar ganytojas būtų vyras, ar moteris.

– Šiauliuose esate ne viena protestantiškai bažnyčiai vadovaujanti moteris. Ar tai reiškia, kad šis miestas – tolerantiškesnis?

– Taip nedrįsčiau teigti. Viena vertus, sakyčiau tiesiog tokiu būdu susiklostė aplinkybės. Šiaulių mieste gyvenau, čia įtikėjau, jame teko pradėti ir tęsti savo pastorystės kelią. Vėliau Jungtinė Metodistų Bažnyčia paskyrė Gražiną Bielousovą ganytojiškai tarnystei į metodistų bendruomenę. Be to pas mus Šiauliuose subrendo dar vienos moters pastoracinis pašaukimas. Rasa Mardosaitė yra „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios vaikų – paauglių pastorė.

Galbūt šioje situacijoje galėtume įžvelgti ir Apvaizdos veikimą? Aukščiausiojo valia tapome padrąsinimu viena kitai bei, viliuosi, ir kitoms merginoms ar moterims, kurios išgirs pastoracinį pašaukimą.

– Ar prieš pamaldas puošiatės?

– Nors esame bendrija, kuri pamaldų metu nedėvime tam tikslui skirtų liturginių drabužių, vis tik bažnyčios susirinkimo metu vadovaujamės nerašyta tarnautojų etika – bažnyčios tarnas, vyras ar moteris, neturi atrodyti iššaukiančiai, bet padoriai, kukliai ir tvarkingai.

– Katalikų bažnyčios dvasininkai valstybės lėšomis draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. O jūs?

– Netradicinės bendruomenės dvasininkai neturi tokios valstybinės lengvatos, todėl draudžiasi savanoriškai.

– Ar pastorė turi darbo valandas?

– Turi, tačiau tarnystė tuo neapsiriboja. Dažnai dvasinis darbas vyksta vakarais bei laisvadieniais, kuomet vedamos pamaldos, Biblijos studijos arba žmonės kreipiasi, ieškodami įvairiopos pastoracinės pagalbos.

– Ar klausote išpažinčių, kam pati galite išsikalbėti?

– Evangeliškoje tradicijoje nėra privalomos išpažinties. Tikintieji mokomi išpažinti nuodėmes ir atgailauti, pirmiausia maldoje Vyriausiausiajam Kunigui – Jėzui Kristui, kuris savo krauju ir amžina auka atvėrė kelią pas Tėvą. Po to savo prasižengimus atveriame artimui, kuriam nusikaltome, idant gautume jo atleidimą.

Kitais atvejais, iškilus dvasinei ar psichologinei krizei, tikintieji gali kreiptis į ganytoją dėl pastoracinės konsultacijos.

Pati dvasinę atgaivą patiriu maldoje, apmąstymuose, Biblijos ar mėgstamų autorių knygų puslapiuose. Patarimų klausiu kolegų – vyresnių pastorių, o sielos naštas atveriu savo partneriui ir draugui – vyrui.

– Ar gaunate algą, iš ko gyvenate?

– Bažnyčios tarybos sprendimu, ganytojui už tarnystę atlyginimas mokamas iš tikinčiųjų bendruomenės aukų.

– Kas jus pavaduoja, kai susergate arba, pvz., išeinate motinystės atostogų?

– Kiekvieną sergantį ganytoją ar pastorę, išėjusią motinystės atostogų, gali pavaduoti kiti bendrijos pastoriai, vietinės bažnyčios pastoriai – asistentai, vyresnieji.

– Kaip suderinate tris skirtingus pašaukimus – pastorystę, moterystę ir motinystę? Ar netenka vieno atsisakyti dėl kito?

Anzelika03– Jūs uždavėte nepaprastą klausimą. Trumpai ir vienareikšmiškai į jį atsakyti sudėtinga. Mano gyvenime visi šie trys pašaukimai persipina tarsi vientisa trilypė nepertraukiama virvė.

Pastoriaudama neprarandu savo tapatybės, išlieku moterimi ir mama. Vietinė bendruomenė, kurioje tarnauju jau du dešimtmečius, gerbia ne tik tarnystės pašaukimą, bet myli ir brangina mano šeimos narius. O šeimoje patiriu padrąsinimą ganytojiškam tarnavimui.

Dažnai su šeimos nariais kalbamės apie bažnyčią, jos iššūkius, tarnystę ir misiją. Taip pat kartu meldžiamės už bendruomenės gyvenimą. Šiandien man sunku pasakyti, ar kažkuris iš pašaukimų nenukenčia dėl kito. Greičiausiai, tai aiškiau pasimatys ilgesnėje laiko atkarpoje, viso gyvenimo kontekste. Tačiau vieną žinau aiškiai, kad negaliu savo valios pastangomis tobulai suderinti visų pašaukimų. Tam reikalinga begalinė Dievo išmintis ir malonė, kuri padeda mano, kaip moters silpnume ir pažeidžiamume.

– Kas dabar jums, kaip pastorei, svarbiausia?

– Man kaip bažnyčios ganytojai nuolat rūpi tikinčiųjų bendruomeninis ir asmeninis augimas išganymui, tikėjimo praktikavimas kasdienybėje, krikščioniškosios pasaulėžiūros sklaida visuomenėje.

Žinoma, esu neabejinga sunkioms mūsų visuomenės ligoms – moralinei degradacijai, augančiam savižudybių, skyrybų, abortų bei priklausomybės ligų mastui. Šios problemos atneša daug asmeninio skausmo ir bendruomeninės desktrukcijos.

– Kas svarbiausia, kaip mamai?

– Kaip mama trokštu, kad mano ir kitų tėvų vaikai sąmoningai eitų tikėjimo keliu, brangintų tyro ir doro gyvenimo vertę ir nepailstų puoselėti Dievo bei artimo meilę savo tėvynėje, kad mūsų Lietuvoje būtų šviesiau.

– Kas svarbiausia, kaip savo vyro žmonai?

– Kaip žmona siekiu ir mokausi nuoširdžiai mylėti bei branginti Dievo dovanotą gyvenimo draugą. Noriu būti ištikima savo vyrui kaip jam pažadėjau pirmąją santuokos dieną: laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje, gyvenime ir mirtyje.

Mane drąsina ir įkvepia Patarlių knygoje išsakyti žodžiai apie žmoną: „Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus. Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno. Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta“.

– Ko palinkėtumėte visoms mamoms Motinos dienos proga?

Šios nuostabios dienos proga visoms mamoms, jaunoms ir vyresnėms, linkiu gausiuose kasdieniškuose rūpesčiuose stabtelėti ir kreiptis į Tą, iš kurio ateina pagalba. Tuomet turėsime išminties ir jėgų įvykdyti nelengvą, bet labai reikalingą motinišką pašaukimą oriai, kantriai ir ištvermingai. Viešpats tepalaimina Jus!

Kalbino Ieva Urbonaitė

Nuotraukos Gintauto Tumulio

Šaltinis: Delfi.lt

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Šviesių švenčių mylimųjų apsuptyje…

Šviesių švenčių mylimųjų apsuptyje…

Šiaulių bažnyčios "Tiesos žodis" pamaldų metu. Nuotrauka Gintauto Tumulio Adventiniu laikotarpiu Mažeikių laikraštis "Didmiestis" paėmė interviu apie tai, kas mums svarbiausia kalėdiniame laikotarpyje. Kviečiu paskaityti atradus ramią atokvėpio minutėlę švenčių laike....

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai