Jėzaus teikiamas sabatas sielai
Senajame Testamente sabato poilsis nuo žmogaus darbų apimdavo ne tik paskutiniąją savaitės dieną. Sabatas buvo ir poilsis žemei kas septintus metus bei jubiliejaus metus.
Tuomet taika įsiliedavo ir į žmonių santykius, buvo siekiama atstatyti teisingumą ir parodyti gailestingumą artimui: grąžinant nuosavybę broliams, išleidžiant į laisvę belaisvius. Visa tai yra vaizdiniai Kristaus sabatui apreikšti: poilsį nuo savo darbų, nuosavo teisumo, patirtą Dievo gailestingumą Kristuje Jėzuje.
Naujajame Testamente laiško žydams autorius 4 skyriuje kalba apie sabato poilsį, kuris pasilieka Dievo tautai.
„Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti i Jo poilsį, bijokime, kad kuris iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs. <…Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano nepaklusnumo pavyzdžiu” (Žyd 4, 1, 9-11).
Akivaizdu, kad autorius akcentuoja nebe išorinį sabato šventimą ir jo nuostatus, bet dvasinį poilsį, kurį Kristus mums suteikia – poilsį nuo savo teisumo darbų, kuriais mes pasiekti Dievo negalėjome. Tai yra tikėjimo poilsis, kuris skelbia, kad Kristus yra sabato šeimininkas. Nes Jo kryžius buvo tas tobulas atpirkimo darbas, kurio pagrindu mūsų sielos gavo sabato poilsį ir gali ilsėtis nuo savo pastangų įtikti Dievui, nuo žmogiškumo jėgų įsigyti bendravimą su amžinuoju Dievu.
Šiuo metu tikinčiųjų sabato poilsis yra dalinis žemėje ir neatbaigtas. Todėl šio poilsio nesukurs jokia santvarka ar geresnė visuomenė,.. kokia demokratinė ji bebūtų, joje vis sukils kažkas, kas trikdo saugumą ir ramybę. Iš laiško žydams perskaitytos pastraipos girdime, kad mes jau poilsį turime, bet dar neturime jo pilnatvės, tuo pačiu vis dar einame į savąjį pažadėtąjį poilsį. Kiekvieną dieną mes vis labiau trokšime sabato poilsio, kol susijungsime su Viešpačiu amžinajame gyvenime, tuomet visa mūsų esybė ilsėsis teisume, ramybėje ir šventume Jo karalystėje.
Apr 14, 13 „Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė : „Rašyk: ‚Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – kad atsiilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos‘.”
Šiandien krikščionio vidinė ramybė, poilsis ir saugumas yra Kristuje, o būsimasis – amžinojoje karalystėje.
Ar turėsime ramybę šiame pasaulyje?
Kas dėl išorinio gyvenimo Kristus nežada ramybės savo mokiniams, nepriklausomai kokiame istoriniame laike, kokioje tautoje ir kokioje santvarkoje gyventume. „Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. <… Žmogaus namiškiai taps jam priešais‘. <…Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs“. Mat 10, 34,36,38. Jėzus kalba apie priešiškumą bei išorinę konfrontaciją, su kuria susiduria kiekvienas Kristaus mokinys, nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Kartais patys artimiausi šeimynykščiai tampa gana priešiški. Apaštalas Paulius rašydamas tesalonikiečiams pastebi panašius tikinčiųjų išgyvenimus ir patiriamus sunkumus visose vietose. „Jūs broliai tapote sekėjais Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kurios yra Judėjoje. Jūs tą patį iškentėte nuo savo tautiečių, kaip ir mes nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir savo pranašus ir persekiojo mus” (1 Tes 2, 14,15). Kristus nepažada išorinės ramybės dėl tikėjimo. Tai yra dėsninga ir neišvengiama kol vyrauja kūno ir dvasios prigimtys, jų skirtingumas, esti įtampa tarp jų, net priešingumas. Todėl kūnas priešinasi dvasiai, įgydamos persekiojimo dėl tikėjimo formą išoriniame gyvenime, nors krikščionys kviečiami, kiek nuo jų priklauso, stengtis su visais gyventi taikingai.
Dar daugiau, Jėzus vadina laimingais tuos, kurie kenčią neteisybę dėl krikščioniškų įsitikinimų. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šeimžia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus. (Mat 5, 11,12). Taigi, Jėzus atvirai kalba, kad priešiškumas dėl tikėjimo yra neišvengiamas, tačiau aukštai vertinamas nenusipelnytas kentėjimas ir patiriama skriauda dėl teisybės. Dievas yra teisingas. Be abejonės, Jis paguos nuskriaustuosius. Jėzus nedviprasmiškai vadina laimingais tuos, kurie dėl tikėjimo yra persekiojami, tarsi neturi žmogiškos ir žemiškos ramybės, bet toks žmogus nuolat gali prisiliesti prie To savo širdy, kas yra tikra, esminga ir nepakeičiama.
Tiesa, akivaizdi, kad pasaulyje niekada nebūsime saugūs tikėjimo atžvilgiu, nepriklausomai kokia aplinka ar visuomeniniai santykiai mus besuptų. Galime dirbti labai gerai, galime būti patys kūrybingiausi ir produktyviausi įmonės darbuotojai, geriausi studentai, doriausi ir moraliausi tautos piliečiai, tvirto ir patikimo charakterio žmonės kritiniais gyvenimo momentais – beje, visam tam esame pašaukti – vis tik būsime persekiojami dėl Kristaus žymių mūsų gyvenime, dėl tikėjimo ir dievotumo, dėl mokinystės.
Apaštalas Paulius nedvejodamas perspėja jaunąjį bažnyčios tarną Timotiejų kantriai įveikti išorinį priešiškumą ir saugoti išgelbėjimo dovaną, kurią įgijo Kristuje, pažindamas Raštus nuo vaikystės: „taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. <…O tu pasilik prie to, ką išmokai ir įtikėjai, žinodamas, iš ko išmokai“ (2 Tim 3, 12,14).
Istorinis liudijimas – visų laikų šventųjų liudijimas
Jėzus ir apaštalas Paulius, kalbėdami apie priešiškumo tikimybę, rėmėsi ne tik dvasinės prigimties argumentais, bet ir istoriniu liudijimu, nurodydami į kentėjusių pranašų ir visų laikų šventųjų pavyzdį (Mat 5, 12; 1 Tes 2, 15). Žmonijos istorija neginčijamai patvirtino tai. Senojo Testamento teisieji ir pranašai, Naujojo Testamento apaštalai, mokiniai ir šventieji, nepriklausomai, kokią krikščionišką denominaciją jie atstovavo, nuoširdžiai tikėdami ir dievotai gyvendami, patyrė išorinių suspaudimų dėl tikėjimo, negailėdami ne tik savo ašarų, bet ir gyvybių. Iki antrojo Kristaus atėjimo bažnyčia yra kaip persekiojama nuotaka, tarsi, neturinti ramios vietos šioje žemėje, su kuria kovoja pats šėtonas, bet Dievas saugo ir globoja. Istorijos bėgyje piktojo konfrontacinė jėga ne kartą atsistodavo už atskirų santvarkų, valdžių, kunigaikštysčių, imperijų, įvairių kultūrų, žmonių, įstatymų… Apaštalas Jonas, kalbėdamas simboline kalba, apokalipsiniame savo regėjime vaizdžiai aprašo šią tamsybių dvasių konfrontaciją prieš Dievo sandoros tautą.
„Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis …>. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stojo prieš moterį, kad jai pagimdžius prarytų jos kūdikį. Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Ir jos kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta vieta, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovėsi su slibinu…> Slibinas pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko. Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis. Bet žemė pagelbėjo moteriai…> Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą“ (Apr 12, 4-7, 13-17).
Šiame Apreiškimo skyriuje galima įžvelgti visą žmonijos išganymo kelią ir kaip jame dalyvauja Dievo išrinkta sandoros tauta, kurią simbolizuoja moters paveikslas. Dievo tautos kelias nepaprastas ir nelengvas. Jame nuolat vyksta dvasinė kova, todėl nuotaika pakankamai įtempta. Nors slibinas nugalėtas ir negali pakenkti Dievo valiai, Jo karalystei, Sandoros Sūnui, tačiau jo ugniaspalvis įniršis yra nukreiptas prieš moterį. Šėtonas pažemintas, nutrenktas žemėn, bet nuolat persekiodamas kovoja su Dievo tauta ir jos palikuonimis – tikinčiaisiais. Tačiau Dievas globoja, maitina, gelbsti ir stiprina savo tautą dykumoje.
Taigi, Bažnyčia yra slibino persekiojamoji dykumoje, visi jos vaikai, krikščionys, patiria piktojo šmeižto ugningas strėles, nukreiptas prieš tikėjimą, persekiojimų bangas, kurios veržiasi iš gyvatės nasrų, kad nuplukdytų moterį. Praktiškai persekiojimų bangos gali būti dvasinės kovos pobūdžio, jų išorinė išraiška, kai sklinda visoks neteisingas paniekinimas dėl tikėjimo. Suvokiant dvasinės konfrontacijos realumą, labiau tampa suprantama dažnai sveiku protu nepaaiškinama neapykanta, slypinti prieš krikščionis, kai kada žmonių ar struktūrų sąmonėje. Todėl mūsų viltis nesiremia žemiškąja ramybe, nes už tolerancijos ir demokratijos nuostatų, kurie savaime yra geri, gali atsistoti dvasinė tamsybė, vykdanti kovą prieš Dievo tautą. Tada tolerancija ar kokia kita gera vertybė iškrypsta. Toleruojamas blogis, kūno geiduliai, tokios pasaulėžiūros, kurios ne tik įkūnija nuodėmę, bet ir stoja į aktyvią kovą prieš tikėjimą ir dievotumą. Mūsų viltis – Kristus, o poilsis – Gerojo Ganytojo glėbys, iš kurio niekas negali išplėšti.
****
Taigi, mes turime vidinę ramybę, poilsį ir saugumą Dieve. Tačiau neturime išorinės ramybės garanto čia ir dabar, nes žemėje yra dalinis mūsų poilsis bei ramybė… Keliais paskutiniais sakiniais apsakyčiau krikščionio gyvenimą sekančiai:
Viduje – ramybė nuo nuodėmių, išorėje – kovos su pagundomis, pasaulio dvasia, kūno geiduliais, viduje – poilsis nuo savo teisumo darbų, išorėje – Viešpaties darbai, kuriuos turime nuveikti gyvendami žemėje, viduje – tikėjimas ilsisi Kristaus prieglobstyje, išorėje – tenka pakęsti paniekinimą, priešiškumą ir dvasinę konfrontaciją dėl tikėjimo, kurią skirta nugalėti Avinėlio krauju, malda, žodžiu, liudijimu. Tokia yra krikščionio paguoda, ramybė ir amžino gyvenimo preliudija žemiškoje kelionėje…
0 Comments