Užgniaužę kvapą, lydėdami ryto ir vakaro maldose, stebime kiekvieną karo dieną Ukrainoje. Giliai atjaučiame tautą, patiriančią nežmoniškus rusų kariuomenės žiaurius nusikaltimus. Kiekvienas stengiamės daryti, ką galime. Padedame pabėgėliams savo žemėje, dirbame savo darbus ir keliame akis į dangų melsdami teisingos pabaigos – Ukrainos pergalės.

Poezija yra gyvas širdies atsakas į savo išgyvenimus bei gyvenimo įvykius, jų lyrinis permąstymas, išjautimas. Eilės karo metu, kaip niekas, tiksliai leidžia būti su kenčiančiais žmonėmis, atjausti jų skausmą, melstis ir viltis, kad Dievo teisinga meilė įveiks bet kokį blogį.

Šiandien dalinuosi mano bičiulės Veronikos Grainienės eilėmis, kuri yra išleidusi keturias savo poezijos knygas: „MEILĖS PĖDSAKAI”, „PALIESK MANO ŠIRDĮ”, „RAGAUT DANGAUS MALONĖS”, „TU ŽINAI, KUO KVEPIA MEILĖ DIEVIŠKA”. Paskutinė knyga skirta vyrui, auksinių vestuvių metinių proga, atskleidžia gyvenimo momentus.

Su Veronika esame seniai pažįstamos bendro tikėjimo piligrimės, taip pat retkarčiais bendraujame socialiniuose tinkluose, kurie ištirpdo geografinius atstumus. Po Bučos įvykių, sukrėtusių pasaulį savo žiaurumu, susirašėme su Veronika, dalinomės mintimis. Ji atsiuntė man savo eilių, gimusių šiuo metu.

Veronikos eilėraščiai primena psalmių poetinę išraišką, kuri nupasakoja patiriamą autoriaus jausmą ir visą apimančią Dievo meilę ir teisingumą, kurie visada glūdi potekstėje.

KAS PADUOS VANDENS

Kas paduos vandens
ar duonos rūpios kriaukšlę?
kas juos pamaitins –
švilpia kulkos aplink…
kas paglostys naują veide gautą raukšlę?
kas išties malonę –
siųsk visiems aplink…
dangus viską mato,
dangus viską girdi –
aimana širdies
nei viena nepraslydo,
kruvinomis rankom
iš puodelio girdo,
koks akių žydrumas –
meilė gyva slydo…

BLOGĮ NEŠĄS

Blogį nešąs
Kaip išsirietęs ungurys
Įplaukt į širdis ruošias skausmas,
Sustos, ar dar ką nors darys?
Kelią užstos jam  meilės jausmas?
Pakeitęs išvaizdą ir kvapą,
Ant nugaros lyg ką nešąs,
Jis kūnan įsismeigti bando,
Šuoliui rimtam besiruošiąs…
Deja, deja, dangaus ginklai
Stabdys jį kelio pradžioje,
Sakyk, kam blogį sumanei?
Ne tavo čia namai…ne čia.

IŠ KUR ATEINA JIEMS PAGALBA

Iš kur ateina jiems pagalba,
Kai kojos dreba, širdį spaudžia?
Atrodo, po kąsnelį valgo
Ir kaip vorai net tinklą audžia.
Iš kur malonė nematyta?
Širdys dangaus vis taikos šaukės.
Atrodo, viskas išsakyta,
Meilė prie širdies durų laukia…
Ar rasi kur gailestingumą,
Didesnį už mūs Tėvo širdį?
Dieve, neleisk tam galingumui
Liesti vaikų…juk ginklai smirdi…

PER ŽARIJAS

Per žarijas
Ar jautei? Širdžiai skaudėjo-
Strėlė nuodyta karu –
Kodėl trypti ją pradėjo?
Šaukia – laisvę aš turiu…
Kas įleido ją šventovėn
Ginklu, žeidžiančiu gyvai,
Angelai sargai sumojo,
Kur taiką gydantys syvai?
Neliesk krištolo trapumo,
Jei žiaurume gyveni,
Veikia dieviškas teisumas –
Per žarijas tipeni…

AR TIKĖJOMĖS

Ar tikėjomės?
Išsiilgusi žemė taikos, Viešpatie,
Kaip sunkiai šiandieną jinai dar alsuoja…
Ir mes išsiilgę, vis skubantys, tie,
Nematantys… brolis juk verkia, dejuoja…
Kaip jam neraudot? Kur surast ramią sielą?
Kaip širdžiai pakelt tas akis vėl į dangų?
Kaip šūktelt – žinau tau šiandieną nemiela…
Paliko namai…jau tušti…buvo brangu…
Išsiilgę visi: vaikai, vyrai, seneliai,
Moteris ta linksma…juk ištroškusi laukia,
Žino ji, ir tikrai, kad kare ji – bedalė,
Kas pradžiugins visus, kurių sielos taip šaukia?

Veronika Grainienė

Veronika apie save:

34 metus dirbau anglų kalbos mokytoja. Darbą labai mylėjau, tačiau šie gražūs ir prasmingi pasiekimai manęs netenkino. Ieškojau gilesnės bei amžinai išliekančios prasmės – vidinės ramybės išsipildymo, besąlyginės meilės – to, ko trokšta kiekviena gyva siela.

Kai 1992 metais įvyko esminis lūžis – susiliečiau su gyvuoju Dievu – gyvenime po kelerių metų atsivėrė dar viena dovana – pradėjau kurti eiles. Nors slėgė ir slegia daug ligų, skausmų, operacijų, pasirinkau beatodairiškai džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekviena diena ir kiekvienu sutiktu žmogumi, už kurį trokštu melstis. Eilės, kurias kuriu, yra mano sielos kalba, šventyklos giesmė Tam, kuris mane vedė, veda ir nepaliaus vesti savo meilės takais.