„Tegul mane plaka teisusi: tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai.“ (Ps 141, 5 )

Esu tik žmogus, todėl niekada neatmetu galimybės suklysti, nesuprasti, pasielgti netinkamai, dėl vidinio aklumo, ar nuovokos stokos.

Norėčiau mąstyti kaip Dovydas, kuris teisiojo pataisymą, kad ir aštresnį, ar šiek tiek kategoriškesnį, laiko Dievo dovana,.. o pabarimą – brangiu aliejumi galvai. To labai reikia kiekvienam mirtingajam nepriklausomai nuo socialinės padėties, išsilavinimo platumo, intelekto gilumo, talentų ir gabumų. Kiekvienam reikia patarėjo, ar dvasinio vadovo, vyresnio draugo, ar dvasios tėvo, su kuriuo galėtų kalbėtis tiesoje ir meilėje. Tiems, kuriems daugiau duota, dar labiau reikia tokios malonės, nes daugiau ir pareikalauta… Įžvalgų, atvirų pokalbių iki širdies gelmių reikia kiekvienam, kad neliktume vieniši, savitiksliai ir akli vadovai.

Manyčiau, kad žmogaus didžiausias priešas – nuosavas teisumas, kuris mums „lipa ant kulnų” nuo pat vaikystės. Paradoksas – kuo mažiau žinome, tuo labiau esame užtikrinti savimi… Tada negalime priimti tėvų pataisymų, mus aplenkia tėvystės išmintis ir sauganti malonė. Netenkame „brangaus aliejaus varvėjimo per galvą”, tos didelės palaimos, kuri gelbsti nuo pražūtingų pasirinkimų… Šventame Rašte aliejumi patepami ligoniai, aliejus užpilamas ant galvos, tam, kurį Dievas šaukia Jam tarnauti. O psalmistas vertina išmintingą pabarimą ir pataisymą, nelyg brangų aliejų galvai. Tad išmintingas patarimas yra kaip gydantis sielą aliejus, kaip žodžiai, kurie gaivindami, nukreipia Dievo linkme ir kryptimi.

Artimo teisumas, apie kurį kalba psalmistas, yra tam tikra prasme sąlyginė būsena. Teisumo žmoguje gali būti tiek, kiek jame yra Kristaus. Juk, anot Raštų, „nėra teisaus nėra nė vieno“. Tačiau Kristus mano artimajame gali prabilti į mane, kai artimas girdi, supranta ir atjaučia mane. Išminčiaus pabarimas, tai Dievo malonė ir patepimas, jis nežlugdo, nepaniekina, bet gelbsti ir gaivina. Kas tavo patarėjas?… Ar turi tokį artimą?..