Tautų migravimas nėra naujas reiškinys. Įvairiais žmonijos istorijos etapais žmonės kėlėsi, judėjo, migravo bei ateityje kelsis, judės ir migruos dėl daugelio priežasčių.
Vieni, pasitraukia iš tėvynės dėl patiriamų ekonominių sunkumų, kylančių klimato pokyčių, stiprėjančios ideologinės nelaisvės ar dėl augančios religinio persekiojimo grėsmės. Kiti, mėgsta keliauti, ieškoti nuotykių, įgyti tarpkultūrines patirtis. Treti, keliasi dėl nusikalstamų motyvų.
Taip pat Biblijoje atrandame ne vieną persikėlimo atvejį. Abraomas, paragintas Dievo ir sekdamas Viešpaties vizija, paliko Chaldėjų Urą ir kėlėsi į Kanaano žemę su visa savo šeima, tarnais ir galvijais (Pr 12). Mozė vadovavo didžiajam Izraelio tautos Išėjimui iš Egipto vergovės į pažado žemę (Iš 13–20), kurioje laisva tauta turėjo išmokti tarnauti Jahvei. Naujasis Testamentas Apaštalų darbuose mini bažnyčios išsklidimą po imperiją, prasidėjus nuožmiam pirmosios bendruomenės persekiojimui, kai Jeruzaleje buvo akmenimis užmėtytas Steponas (Apd 8).
Kaip senais laikais, taip ir šiandien tarp pabėgėlių, emigrantų, išvykstančių ir atvykstančių yra krikščionių. Ką galėtų apaštalas Petras patarti jiems ir mums, kurie gyvename savo tėvynėje ar svetur?
Naujame Testamente apaštalo Petro pirmas laiškas yra skirtas pasklidusiems žydų tikintiesiems to meto Romos imperijos Šiaurės Turkijoje (Ponte, Galtijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje – 1 Pet 1, 1). Tad laiškas rašytas pastiprinti tiems, kurie gyveno svetur, ne savo žemiškoje tėvynėje. Jie kaip niekas kitas galėjo puikiai suprasti evangelinę tiesą, jog žemė nėra tikinčiųjų tėvynė. Visi žmonės joje – svečiai, kaip trumpam atkeliavę ateiviai svečioje šalyje. Svarbu matyti, kad kiekvieno gyvenimas yra nelyg kelionė, kuri turi pradžią ir pabaigą. Žemėje esame laikini „atvykėliai“ pakeliui į amžinuosius namus. Todėl dangiškos tėvynės viltis laiške nušvinta ryškiausiai.
Išbandyto tikėjimo viltis
Rašydamas laišką pasklidusiems tikintiesiems, Petras nevengia mokyti – skiria dėmesį Evangelijos mokymo išdėstymui, primindamas tikėjimo svarbą, o po to pabrėžia praktinį mokymo pritaikymą – pastarojo dvigubai daugiau. Laiškas turi aiškią struktūrinę sandarą: laiško pradžia – 1, 1–2; laiško doktrininė dalis – 1, 3–2, 11; praktinė laiško dalis – 2, 11–5, 9; laiško pabaiga – 5, 10–14.
Pirmiausia apaštalas, esantiems diasporoje, primena išgelbėjimo doktriną – tikėjimo pamatų pamatą. Idant nepamirštų, kad tikinčiuosius išgelbėjo Dievo gailestingumas per tikėjimą ir juo Jis saugo amžinajam gyvenimui – gyvai vilčiai – dangiškajai tėvynei. Nors tikėjimas yra išbandomas visokiais kentėjimais ir persekiojimais, dėl, kurių tenka palikti tėvynę, o po to kentėti svetur, tačiau ateinančio gyvenimo garbė, gyrius nepalyginamai šlovingesnis nei kentėjimų sunkumai trumpuose išmėginimuose (1 Pet 1, 3–12). Todėl, suvokiant išgelbėjimo malonės šlovingumą, apaštalas toliau nusako kaip žemiškos viešnagės metu svarbu nepamiršti eiti pašventinimo keliu, susilaikyti nuo savanaudiškų kūno geidulių (1, 14; 2, 11), elgtis šventai (1, 15–16) ir su baime (1, 17). Mat tikinčiųjų pašaukimas – šventėjimas, tolimesnis augimas išgelbėjime, ragaujant Viešpaties artumą, ištveriant visus išbandymus (1, 13–2, 11). Šventėjimo mokymas apaštalo sampratoje yra soteriologijos doktrinos dalis.
Nuo antro skyriaus laiško autorius pereina prie praktinių paraginimų – tai krikščioniško mokymo pritaikymas svetur esančių gyvenime. Visi turime gyventi Evangelija. Naujas atgimusio žmogaus gyvenimas turi atsispindėti ne tik mąstyme, bet ir būti paliudytas kilniu tikinčiojo elgesiu (2, 12), pagarba ir paklusnumu įvairioms valdžioms (2, 13–20), švelniu elgesiu namuose tarp sutuoktinių (3, 1 – 7) bei ramiu, pagarbiu, meilės ir tarnystės santykiu tarp tikinčiųjų Kristaus bažnyčioje ( 3, 8–16; 4, 8–11; 5, 1–6). Visi krikščionys, taip pat gyvenantys ir svetimose tautose bei eidami išganymo keliu, turėtų rūpintis ne tik savo gerove, bet mąstyti ir apie tos tautos, suteikusios prieglobstį, gerovę. Stiprinti bažnyčios gerą liudijimą joje, būti dvasiniais namais, šventa kunigyste (2, 5). Tad autorius savo laiške nemažai paliečia praktinės ekleziologijos, užčiuopia bendruomeninio gyvenimo pulsą. Galiausiai, visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet priešingai laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo (1 Pet 3, 8–9).
Taip pat apaštalas drąsina tikinčiuosius neišsigąsti kentėjimų ugnies, kuri degina (4, 12–14), bei visokių garsinimų dėl teisumo. Jis pastebi, kad nors naujo, išteisinto žmogaus gyvenimas turi ryškias kentėjimų žymes, nepriklausomai, kur jis gyvena, tačiau Kristaus kentėjimo pavyzdys, Dievo Dvasios palaimintas poilsis ir teisingo Tėvo artybė neleidžia nusivilti. Petras ragina tuos, kurie kenčia pagal Dievo valią, pavesti savo sielas Kūrėjui (4, 19). Jis drąsina esančius tikėjimo išmėginimuose, persekiojimuose ir kentėjimuose pasitikėti Dievu, būti kantriais ir džiaugsmingais savo kasdienybėje, nepaliauti melstis, viltis amžinuoju gyvenimu bei karštai mylint vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (2, 18–20; 4, 1–7; 12–19; 5, 8–10; 3, 14–18; 4, 1–2).
Taigi apaštalas Petras daugiau nei puse, o tiksliau pasakius, du trečdalius savo laiško skiria tikinčiųjų praktiniam pamokymui, paraginimui, padrąsinimui ir paguodai (2, 11–5, 9). Ragina siekti amžinos šlovės, įveikus visus kentėjimus svetur, parodžius tinkamą elgesį, šventumo siekimą, nuolankumą savo asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.
1 Pet 5, 12 – 14 yra laiško pabaiga, kurioje nurodoma, per ką buvo pasiųstas laiškas (Silvanas, ištikimas brolis), kur parašytas („Babilone“ – manoma Romoje), siunčiami sveikinimai nuo išrinktosios kilmingos ponios Babilone ir Morkaus, bei perduodami šilčiausi linkėjimai ir palaiminimas visiems tikintiems. Apaštalas sieja vaisingą krikščionių gyvenimą su Dievo palaiminimu, ramybe ir malone suspaudimų akivaizdoje. Petras myli neveidmainiška meile Dievo namiškius, kur jie bebūtų.
Raktiniai 1 Petro laiško žodžiai ir eilutės
Kiekviename tekste yra raktiniai žodžiai, frazės, tezės, kurios pabrėžia kūrinio pagrindines temas ir mintis. Pirmame Petro laiške dominuoja šie žodžiai: tikėjimas, kentėjimas, šlovė, malonė, viltis.
Šlovė, šlovingas (1 Pet 1, 7, 8, 11, 21; 4, 11, 13; 5, 1, 4, 10, 11) – paminėta 10 kartų. Amžino gyvenimo šlovė Kristuje, į kurią yra pašaukti tikintieji (5, 10), yra pagrindinė šio laiško mintis. Ji ryški visame laiške ar apaštalas mokytų, ar nurodytų praktinius nurodymus.
<…pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins ir pastatys ant tvirto pamato (1Pet 5, 10).
Kentėjimai, kenčia (1 Pet 1, 6, 11; 2, 21; 3, 18; 4, 1, 13, 15-16, 19; 5, 1, 9-10) – 12 kartų paminėta laiške. Viena pagrindinių laiško minčių, kad krikščionis žemiškame gyvenime patiria visokių kentėjimų, išbandymų ir mėginimų, tačiau amžino gyvenimo šlovė yra nepalyginamai didesnė už trumpalaikius kentėjimus, kurie padaro mūsų tikėjimą brangesnį.
Tuo džiaukitės, nors dabar, jei riekia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pet 1, 6–7). Raktinė eilutė, nes laiške nemažai kalbama apie ištiriančius tikėjimą kentėjimus, kurie kaip ugnis degina teisiuosius. Bet, kas kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tešlovina dėl to Dievą (1 Pet 4, 16).
Malonė (1 Pet 1, 2, 10, 13; 2, 3; 3, 7; 4, 10; 5, 5, 10, 12) – 8 kartus paminėta laiške. Autorius aiškiai parodo, kad iš Dievo malonės ateina brangus išgelbėjimas, jos pagrindu tarnaujame vieni kitiems.
Raktinės eilutės:
O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins ir pastatys ant tvirto pamato ( 1Pet 5, 10).
Ir visi paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiesiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (1 Pet 5, 5).
Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana (1 Pet 4, 10).
Tikėjimas (ir iš jo kilę kaip antai, pasitikėjimas, tikėti, tikėdamas) – apie 7 kartus minimas. Tas žodis labiausiai minimas laiško 1 skyriuje, kai autorius kalba apie išgelbėjimo doktriną ir pabaigoje. Tikėjimu tikintieji saugomi išgelbėjimui (1, 5); išbandytas tikėjimas yra brangesni už nykstančius turtus (1, 7); tikintieji myli Kirstų tikėdami, o ne regėdami (1, 8); tikėjimo tikslas – sielų išgelbėjimas (1, 9); tikintieji kviečiami visiškai pasitikėti malone (1, 13); įtikėjusiems Dievą, Jis suteikia malonę tikėti ir viltis Dievu (1, 21); tikėjimu pasipriešiname piktajam (5, 9).
Su žodžiu tikėjimas siejasi ir kitas žodis išgelbėjimas – apie 6 kartus minimas. Petras doktrininėje laiško dalyje kalba apie išgelbėjimą per tikėjimą (1, 5, 9), išgelbėjimo brangumą, kurio ieškojo Senojo Testamento pranašai (1, 10), vėliau Dievo žodžio vaidmenį išgelbėjime (2, 2), kaip mus gelbsti Vandens krikšto vaizdinys (3, 21), kaip tikintysis bus išgelbėtas kantrumu kentėjimuose (4, 18).
Brangus (1 Pet 1, 7, 19; 2, 4, 6, 7; 3, 4) – apie 6 kartus minimas žodis: brangus tikėjimas, brangus Kristaus kraujas, brangus kertinis akmuo, brangi romi dvasia – visa tai brangiau už praeinančius turtus ir nykstančias vertybes.
Viltis (1, 21; 3, 5, 15) – Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai (1 Pet 1, 3) – tai viena iš raktinių laiško eilučių. Mat Petro visas laiškas yra nukreiptas į šios vilties palaikymą tikinčiuosiuose žemiškos viešnagės metu, kentėjimų akivaizdoje. Gyva viltis šlovingai veda namo tuos, kurie ja pasitiki. Vieną dieną laikinoji viešnagė pasibaigs, o amžinųjų namų vartai atsivers! Tada kentėjimų išbandytas tikėjimas spindės brangiau už pragaištantį auksą, kurio niekas negali su savimi pasiimti…
2004, ruduo
Ačiū, kaip tik aktuali tema