Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 935

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Bendravimo vaidmuo bažnyčioje – psichologijos ir teologijos sąlyčio taškai

2015 11 gegužės | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Bendravimo vaidmuo bažnyčioje –...

arbatos_gerimasPagrindinis bendravimo uždavinys bažnyčioje

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

Bažnyčia yra krikščionių bendruomenė, pašaukta bendram tikinčiųjų išganymo tikslui. Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje išganymo priemonėmis buvo laikomos mokymas, bendravimas, Eucharistija ir malda. Šiame darbe plačiau norėčiau aptarti bendravimo klausimą bažnyčioje, krikščionių bendrystės psichologijos ir teologijos sąlyčio taškus bei Dievo meilės nepakeičiamumą žmonių santykiuose.

Šiandienos psichologijos mokslas žmogų aiškiai apibrėžia socialia būtybe, kuriam nuo pat kūdikystės reikia „ne tik maisto ar šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės“ (J. Almonaitienė).[1] Šv. Raštas nuo seniausių laikų pastebėjo, kad žmogui negerai būti vienam (Pr 2, 18). Todėl Dievo valia žmogus gimsta, gyvena, auga, vystosi ir neša vaisius bendruomenėje (šeimoje, visuomenėje, bažnyčioje). Akivaizdu, jog didžiausia žmogui bausmė ir kančia – ilgus metus būti atskirtam nuo kitų asmenų, įkalintam vienutėje arba gyventi ir mirti apleistam, niekam nerūpimam.

Žmonių bendravimas ne tik yra teigiamų emocijų šaltinis, svarbi visaverčio gyvenimo dalis, ar žmogaus veiklos sėkmės priežastis, kaip tai teigia psichologijos mokslas, bet ir atlieka svarbų vaidmenį kiekvieno žmogaus sielos išganymo darbe, kai žmogus nusirengia senąją nuodėmingą prigimtį ir apsivelka naujuoju kūriniu Jėzuje Kristuje. O tai yra svarbiausias šventųjų bendravimo uždavinys – sielos išganymas.

Pirmiausia, bendraudami, mes dalinamės Dievo pažinimu, kuris mus skatina augti ir stiprėti dvasiškai. Klemensas Aleksandrietis (140-215 m.) – Aleksandrijos teologinės mokyklos atstovas savo svarbiausiame veikale „Stromatai“, užrašuose apie pažinimą, teigė: „Palaiminti taikdariai, kurie parodo kelią šio gyvenimo klystkeliuose nežinojimo puolusiems ir veda juos Dievo žodžio ir gyvenimo ramybėn, kurie padalija duoną ir pamaitina alkstančius teisybės. Juk sielos turi ypatingo maisto: vienos auga Dievo pažinimu ir mokslu, o kitos minta graikų filosofų ganyklose, kur kaip riešute, ne viskas yra valgoma“. [2] Kalbėdami vieni kitiems Dievo pažinimo žodžius taikingai ir romiai, anot Klemenso, maitiname sielą dangiška mana, prisidėdami prie dvasinio gyvenimo ugdymo.

Antra, šventųjų bendravimas suteikia mums galimybę pamatyti savo trūkumus ir privalumus, silpnybes ir stiprias puses. Bendraudami ir lygindami save su kitais, darome išvadas, pamatome savo kūniškumo silpnybes, ydas ir žalingus įpročius, savo gyvenimo spragas arba charakterio problemas, pagundymų sferas ir nuopuolius. Taip pat kitų išsakyti pastebėjimai dėl mūsų gyvenimo klaidų, verčia susimąstyti ir atgailauti. Vienas seniausių po NT krikščioniškų tekstų – Didachė ragina tikinčiuosius budėti vieni kitų sielų labui ir klaidingumo atveju nevengti broliško pabarimo. „Pabarkite vieni kitus, tačiau be pykčio, taikingai, kaip randate Evangelijose“.[3] Kaip matome, bendravimas su broliais mums atskleidžia poreikį keistis.

Be to, savo gebėjimus ir dovanas taip pat galime įvertinti palyginę jas su kitų dovanomis, jų pasiektais vaisiais. Tai paskatina neapleisti savyje esančių dovanų, bet jas naudoti ir puoselėti bendram labui. Tad tikinčių bendravimas įkvepia tiek keistis ir šventėti, tiek daryti pažangą ir tobulėti. Dėl šios priežasties apie II – III a. Apaštališkame tikėjimo išpažinime per šimtmečius nenutrūkstamai skamba: „Tikiu į šventųjų susirinkimą“. Jis yra išganantis. Tad krikščionis, būdamas bendruomenėje, dėl girdimo mokymo ir bendravimo su tikinčiaisiais turi didesnę galimybę keistis, nei tikėdamas pavieniui.

Svarbiausi krikščionių tarpasmeninio bendravimo aspektai psichologiniu ir teologiniu požiūriu

„Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai“ (Rom 15, 2).

J. Almonaitienė vadovėlyje „Bendravimo psichologija“ pastebėjo, kad „svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai.[4] Šiuos bendravimo bruožus galime aptikti ir tikinčiųjų santykiuose, kurie, beje, yra veikiami krikščioniškos etikos bei teologijos. Todėl bažnyčioje tikėtis tokio bendravimo, kuris vyrauja tarp žmonių šiandienos postmoderniame pasaulyje be atsakomybių, įsipareigojimų ir pakoregavimo, būtų neteisinga, nes tada ji prarastų savo paskirtį – ganyti Dievo kaimenę, būti pasaulio šviesa ir žemės druska.

Krikščionis ir tarpusavio suvokimo aspektas. Psichologai tarpusavio suvokimą vadina socialinės percepcijos procesu, kuriuo metu vyksta abipusis mėginimas įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus vienas kito atžvilgiu. Jis abiem asmenim leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį.[5] Šventas Raštas ragina krikščionis praturtinti bendravimą dorovingumu. Todėl tikintieji yra kviečiami parodyti susivaldymo dorybę tiek bendravimo procese, tiek nuolankiame vienas kito vertinime. Tad dviejų krikščionių tarpusavio suvokimas turi būti paveiktas pagarbiu kito vertinimu aukščiau už save (Rom 12, 10).

Krikščionis ir keitimasis informacija – komunikacijos aspektas. Bendraudami žmonės perduoda vieni kitiems žinias, informaciją, atskleidžia savo jausmus. Tai atlieka žodiniu (verbaliniu) ir nežodiniu (neverbaliniu: mimika, gestais, aprangos detalėmis) būdu. Todėl bažnyčioje žmonės įgyja pažinimą ne tik per pamokslą ar mokymą, bet ir bendraudami vieni su kitais. Biblija pastebi, kad bendravimo procese yra svarbus ir žinios turinys, ir kaip ji yra perduodama. Mat, kartais galima kalbėti apie meilę, tačiau tai pasakyti pikta išraiška, nevaldant neigiamų emocijų. Tad žmonės būtinai tarp eilučių perskaitys kitą užkoduotą žinią: „žmogus ne myli, bet pyksta ant manęs“. Šventasis Raštas rūpinasi, kad krikščionių bendravimas būtų pašventintas Dievo žodžiu. Biblija pataria, ką kalbėti vieniems su kitais ir kaip tai pasakyti. „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams“ (Ef 4, 29). Bendraudami su tikinčiaisiais mes ne tik sužinome kažkokias buitines naujoves, kokį galėtume pažiūrėti filmą ar kur maloniai praleisti laiką (kas būdinga visų žmonių bendravimui), bet esame raginami dalintis Kristaus mokymu, dangiška tiesa su visa išmintimi. Perteikdami tai maloniai ir pagarbiai, dalyvaujame kitų Dievo namiškių dvasiniame ugdyme ir pažangoje.

Krikščionis ir tarpusavio sąveikos aspektas. Bendraudami krikščionys, kaip ir visi žmonės, daro vieni kitiems trejopą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Todėl šioji įtaka gali turėti teigiamų arba neigiamų rezultatų. Bendraudami tikintieji gali įkvėpti labiau pasišvęsti Kristui, pakoreguoti savo elgesį, atsisakyti neteisybės ir pasišalinti nuo nuodėmės. Tai yra pozityvios įtakos pavyzdys. Tačiau krikščionys, bendraudami, gali paveikti ir neigiamai vienas kitą. Neveltui apaštalas Paulius prisimena patarlę: „Blogos draugijos gadina gerus įpročius“. Jei bendraujant užsidega pikti jausmai – pavydas, pyktis ir neapykanta artimui, jei požiūris tolsta nuo Dievo žodžio šviesos ir yra lenkiamas į susijaukusių vertybių pasaulį, jei rodoma tolerancija nuodėmei, o pasišventimas Dievui pašiepiamas, tai supraskime, kad šiame bendravime veikia pagunda, nors ir brolio lūpose, kuris kėsinasi suteršti mūsų sielą. Matydamas tokį bendravimo pavojų apaštalas Paulius perspėja tikinčiuosius: „Prašau jus broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų! Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis, jie apgaudinėja paprastųjų širdis“ (Rom 16, 17-18). Akivaizdu, kad ne bet koks tikinčių bendravimas yra statydinantis, kad ir kaip maloniai, vylingai bei saldžiai skambėtų žodžiai. Krikščionio siela neturi mylėti nieko kito taip uoliai kaip savo Viešpatį Kristų, tuomet ir kiti per bendravimą bus raginami Jį mylėti ir Jam pasišvęsti. Mūsų vidinės nuostatos daro teigiamą arba neigiamą įtaką bendravimo procesui. Origenas (185 -253 m.) savo „Giesmių giesmės“ komentare pastebi: „Kaip išorinis žmogus gali mylėti ne sužadėtinę ir žmoną, o kekšę arba paleistuvę, taip ir vidiniam žmogui, sielai, gali pasitaikyti pamilti ne teisėtą sužadėtinį, kuriuo sakėme esant Dievo žodį, o kokį svetimautoją ir suvedžiotoją“. Meilė suvedžiotojui gali būti aistra pasauliui, pinigams, žmonių šlovei, malonumams ir k.t. Tokiu atveju žmogus klaidina pats save ir daro neigiamą įtaką kitiems, rūpindamasis ne Kristaus šlove, bet savo nauda.[6]

Krikščionis ir tarpasmeninių santykių aspektas. Psichologai nurodo, kad tarpusavio santykiams yra būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai, prisirišimas. Kiekvienas žmogus turi socialinius poreikius. Skirtingi psichologai vardina įvairias jų išraiškas. Paminėsiu kelias: bendrumo, prieraišumo ir meilės poreikis. Žmonės, kuriuos jungia artimi tarpusavio santykiai išgyvena daugiau nei tik informacijos ar žinių pasidalinimo svarbą. Jie patiria bendrumo, prieraišumo ir meilės jausmą.

Kai Kristus Naujajame Testamente kalba apie Savo Bažnyčią, ją mato vieningą šventumo ir meilės bendruomenę. Jėzus pažadėjo pastatyti žemėje tokią bendruomenę, kurios pragaro vartai nenugalės. Tai reiškia, kad tikinčiųjų bendrystė bus pažymėta bendrumu, ištikimybe, pasišventimu ir meile. Manau, kad žemėje tik dvi bendruomenės gali funkcionuoti tokiu būdu: šeima ir bažnyčia.

Bažnyčia – meilės bendruomenė žemėje

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).

Pasaulyje gerai žinomas psichologas ir filosofas Erichas Frommas mato, kad meilė yra svarbiausias žmogaus egzistencijos poreikis. Tačiau kartu jis gerai supranta šiandienos problemą, „kad žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra išimtis; meilė šių dienų Vakarų visuomenėje retas reiškinys“.[7] Jis pabrėžia, kad šiandienos vartotojiška visuomenė tesiekia daugiau gaminti ir daugiau suvartoti. Visokeriopa veikla nukreipta daugiausia į ekonominius tikslus ir siekius, o žmogus lieka dažnai nesuprantantis savo ypatingos žmogiškos prigimties – mylėti ir būti mylimam. Tokia visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti eina susinaikinimo keliu, nes žlugdo svarbiausias žmonių reikmes. Žinoma, kiekvienas žmogus turi atvirų, nuoširdžių ir jaukių santykių poreikį. Bet kas jį atlieps?

Kristus, palikdamas savuosius pasaulyje, davė jiems Šv. Dvasią ir meilės bendruomenę – Bažnyčią, kurioje tikintieji bus Dievo Tėvo namuose pašventinami ir mylimi, bei patys nepaliaujamai mokysis mylėti Dievą ir savo artimą. Manau, Kristaus bendruomenė ir Jo mokymas yra atsakymas šiandienos vartotojiškos visuomenės žmogui, kuris pametė savo pagrindinę prigimties reikmę – mylėti. Manau, kad šiuolaikinis sekuliarus psichologijos mokslas yra ribotas meilės klausime. Jis gali žmogui parodyti, kokios egzistuoja meilės rūšys, taip pat konstatuoti, kad meilė yra aukščiausia tarpasmeninio bendravimo pakopa. Tačiau jis neparodo kelio, kaip meilė pasiekiama, kad ji gali turėti „dieviškumo“ ir „demoniškumo“ atspalvius, galiausiai, neatveria Meilės Kūrėjo ir Šaltinio – Dievo. S. C. Lewis savo knygoje „Keturios meilės“ atskleidžia, kad prigimtinių meilės atmainų (prisirišimo, draugystės, eroto) nepakanka žmogui, tai negali konkuruoti su Dievo meile ir nesavanaudiška artimo meile, nes be jų prigimtinės meilės rūšys neatliks savo paskirties. „Kai ateina Dievas (ir tik tada), gali pasilikti ir pusdieviai. Palikti be priežiūros, jie išnyksta arba pavirsta demonais.“[8] Kaip matome, prigimtinės meilės atmainos be Dievo meilės patiria dvejopą rezultatą: arba iškrypsta, nes yra pervertinamos ir sudievinamos (kažkas perdėm aukština prisirišimą, arba neapsakomai žavisi draugyste, o gal sudievina erotą), arba meilės reiškinys visiškai išnyksta iš žmonių santykių, įveiktas egoizmo ir savanaudiškumo, palikdamas tuščią flirtą ir Džeimso Bondo „meilės žaidimus“ su daugeliu partneriu. Todėl bažnyčia nuolatos moko susieti žmogiškos meilės atmainas su Dievo nesavanaudiška meile artimui. Nes tik tada prisirišimas, draugystė ir erotas bus nukreipti ne į savo poreikius( „man reikia tavęs“), ar kito nuopelnus („jei būsi vertas, tai mylėsiu“), bet įgys Dievo meilės dovanos aspektą. Nesavanaudiška meilė yra dovanojanti ir besąlygiška, o ne reikalaujanti meilės iš kitų, ar kelianti sąlygas, dėl ko galima būtų mylėti draugą, partnerį, tėvus ar savo bažnyčios tikinčiuosius. Anot C. S. Lewis, svarbu nepamiršti, kad kiekviename iš mūsų yra kažkas tokio, ko natūraliai, be Dievo meilės veikimo, neįmanoma mylėti. Mes visi turime bruožų, kuriuos kitiems nėra lengva ištverti, pakęsti ar atleisti. Tokiais atvejais be Dievo meilės artimui niekaip negalime išsiversti. Akivaizdu, kad Dievo dovanojančios meilės negalime rasti už paties Dievo ribų – vien mokydamiesi iš savo prigimties gelmių mylėti, ką ragina E. Frommas. Tik Jame, Dieve, o ne savy atrandame tikrąjį nesavanaudiškos meilės, kuri nebijo būti sužeista, atmesta ar nesuprasta, šaltinį. Šv. Augustinas tai perteikia šiais žodžiais: „Tu mus sukūrei sau ir mūsų širdys nenusiramins, kol nepailsės Tavyje“. C. S. Lewis pastebi, kad tik mylėdami labiau Jį už mylimuosius, labiau mylėsime mylimuosius, negu dabar juos mylime.[9]

Kiekvienas žmogus gali rasti kelią per Kristų į Dievo meilę ir į nesavanaudiškos meilės bendruomenę – Bažnyčią. Tik svarbu pripažinti savo bejėgiškumą mylėti, vartotojišką tuštumą ir nusilenkti prieš pasiaukojančios Dievo meilės didybę.

Taip pat būnant Dievo tautos dalimi, neturėtume pasišalinti nuo išganančio ir mus keičiančio bendruomeniško brolių ir seserų bendravimo, kuris mus artina prie Dievo meilės šaltinio. Verčiau, bendraujant dalintis dangiška duona ir daryti pozityvią įtaką vienas kito dievotumui. Tuo pat metu, turėtume likti budrūs, ryžtingai atmesti sielą jaukiančias nuostatas ir pasišalinti nuo negatyvių bendrysčių, kurios mus vilioja grįžti prie savanaudiško gyvenimo pasaulyje.

————————-

[1] J. Almonaitienė, Bendravimo psichologija. Technologija, Kaunas, 2006, psl.7
[2] Bažnyčios Tėvai, Antologija. Klemenso Aleksandriečio, Stromai. Aidai, 2003, psl. 302-303
[3] Bažnyčios Tėvai, Antologija, Didachė. Aidai, 2003, psl. 23
[4] J. Almonaitienė, Bendravimo psichologija. Technologija, Kaunas, 2006, psl. 9
[5] Ten pat, psl. 10
[6] Bažnyčios Tėvai, Antologija. Origeno, Paaiškinimai Giesmių Giesmei. Aidai, 2003, psl. 492
[7] E. Fromm, Mielės menas. Leidykla Verba Vera, Kaunas, 2004 , psl. 98
[8] C.S. Lewis, Keturios meilės. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl. 137
[9] Ten pat, psl. 160

Literatūros sąrašas:
Biblija. Tikėjimo žodis, 1996
J. Almonaitienė, Bendravimo psichologija. Technologija, Kaunas, 2006, psl.7, 9, 10
Bažnyčios Tėvai, Antologija. Aidai, 2003, psl. 23, 302-303, 492
E. Fromm, Mielės menas. Leidykla Verba Vera, Kaunas, 2004 , psl. 98
C.S. Lewis, Keturios meilės. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl. 137, 160

2007 m. pavasaris

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai