Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Dievo samprata romane „Trobelė“ (I)

2015 11 vasario | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Dievo samprata romane „Trobelė“...

TrobelėPrieš kurį laiką Lietuvos knygynuose pasirodė leidyklos „Alma littera” išleistas Paulo Youngo romanas „Trobelė”, tapęs mega bestseleriu visame Vakarų pasaulyje.

Knygos viršelyje pavaizduota kukli apgriuvusi trobelė, o virš jos puikuojasi užrašas:
„Parduota daugiau nei 10 mln. knygos egzempliorių!”. Per kelerius metus „Trobelė” tapo neįtikėtinai populiariu pasakojimu, planuojamu ekranizuoti ir sukėlusiu tarp krikščionių daug karštų diskusijų. Vertinimai gana kontroversiški. Vienų nuomone, tai iš pagrindų gyvenimą keičianti istorija, širdį jaudinanti teologija. Kitų požiūris kur kas kritiškesnis. Jie teigia visiškai priešingai – knyga jaukia sielas, nes jos teologija nėra bibliška. Antai žinomas krikščionių dainininkas ir dainų kūrėjas Michaelis W. Smithas sako: „Trobelė jumyse pažadins didesnį Dievo artumo troškimą”, o rašytojas ir visuomeninis veikėjas Chuckas Colsonas savo refleksiją – atsaką romanui pavadino „Šalinkis trobelės” (Stay out of The Shack). Žinomas teologijos mokytojas ir Naujojo Testamento The Message vertėjas Eugene Petersonas mano, kad knyga „gali mūsų kartoje atlikti tai, ką savo kartoje padarė Johno Bunyano Piligrimo kelionė„. Mars Hill bažnyčios Sietle pastorius Markas Driscollas nedviprasmiškai pastebi: „Trejybės klausimu knyga išties eretiška.” Todėl kategoriškai siūlo tikintiesiems jos neskaityti.

Įdomu, kodėl ta pati knyga sužadina tokias visiškai priešingas krikščionių reakcijas? Kas gi joje glūdi neįprasto, sukeliančio prieštaringas evangelikų nuomones?

Tikra istorija?

Pirmieji 15 šios knygos egzempliorių pasirodė 2005 m. Iš pradžių W.P. Youngas, pardavėjas iš Oregono valstijos, „Trobelę” parašė savo vaikams ir keliems draugams kaip kalėdinę dovaną. Susižavėję pasakojimu, draugai ragino ją būtinai publikuoti. Kai 26 leidyklos atsisakė knygą spausdinti (vieni, krikščionys, manydami, kad ji perdėm kontroversiška, kiti, sekuliarūs leidėjai, dėl jos per daug atviro religinio turinio), trys Youngo draugai, minimi knygos padėkoje, – W. Jacobsenas, B. Cummingas ir B. Downesas, – įsteigę naują leidyklą Windblown Media, išspausdino knygą ir ėmė ją platinti.
Knygos autorius Williamas Paulas Youngas savo interviu su K. Gravel, T. Meeuwsen ir Sh. Voysey („CBN’s 700 club”) pastebėjo, kad jis, kaip ir pagrindinis jo knygos veikėjas Makas, patyrė skausmingą vaikystę. Youngas, būdamas misionierių sūnumi, augo vakarinėje Naujosios Gvinėjos dalyje (šiuolaikinė Indonezija). Jis prisimena gana tolimus savo santykius su tėvais, kurie visą savo laiką itin stengėsi įvykdyti Dievo pašaukimą, pasiaukojančiai dirbdami su akmens amžiaus kanibalų gentimi. Jau ankstyvoje vaikystėje, būdamas vos ketverių metų, jis patyrė seksualinį išnaudojimą, kuris buvo genties gyvenimo ir praktikos dalis. Kiek vėliau ši skriauda pasikartojo, bet jau krikščionių internatinėje mokykloje, iš vyresnių moksleivių. Vėliau Youngas studijavo teologiją ir dirbo įvairų darbą. Vedė Kim Warren ir kartu susilaukė šešių vaikų bei dviejų anūkų. Būdamas 38 metų santykiuose su žmona išgyveno gilią krizę, knygoje vadinamą „Mako Didžiuoju liūdesiu”, iš kurio vadavosi 11 metų, ieškodamas autentiškos bendrystės su Dievu savo sunkumų trobelėje.

Akivaizdu, jog būtent tais išgyvenimais autorius dalijasi ir savo knygoje su skaitytojais, kurie, kaip ir jis, patyrė įvairių sunkių skriaudų, netekčių. Youngas bando parodyti kelią į vidinę širdgėlos trobelę, kur žmogus gali susitikti su Dievu. Nors autorius neigia, kad tai yra autobiografinė knyga, nes joje veikėjai, situacijos išgalvoti, vis tik Youngo „Trobelė” yra prisodrinta paties autoriaus išgyvenimų, patirties ir supratimo. Autoriaus svetainėje (windrumors.com) rašoma:

„Ar istorija tikra? Ne, tai fikcija. Ji sukurta. Tačiau emocinis skausmas, kuriuo pripildžiau Mako širdį ir sielą, yra tikri. Aš turėjau savo „trobelę” – vietą, kurią privalėjau praeiti, kad rasčiau išgydymą. Taip pat patyriau savo „Didįjį liūdesį”… Visa tai tikra. Panašiai ir pokalbiai yra tikri. Nors Makas patyrė kažką ypatingo, ko aš ne <…>, tačiau skausmo, gėdos ir beviltiškumo gelmę aš patyriau tokią, kokios Makas nepatyrė. Be to, pažįstu žmonių, kurie išgyveno lygiai tą patį, ką ir Makas. Tad ar istorija tikra? Skausmas, praradimas, procesas, pokalbiai, klausimai, pyktis, ilgesys, paslaptys, atleidimas… visa yra tikra. Tačiau pati istorija… netikra… bet… Dievas, kuris, pasirodo, toks tikras, nors ir netikėtas, tačiau stebinantis…”

Taigi, anot autoriaus, romanas tiesiog prisodrintas tikrų jausmų, išgyvenimų, Dievo patyrimo ir supratimo. Youngas teigia, kad būtent tai – tikra… Čia ir iškyla pagrindinės teologinės, doktrininės problemos, kurių greičiausiai būtų galima išvengti, jei romane Dievo paveikslas nebūtų vaizduojamas tiesiogiai, akivaizdžiai, nebūtų vystomas teologinis pokalbis. Tai tampa tam tikra pretenzija į naują, „tikresnį ir geresnį” supratimą apie Dievą, nei pateikia ortodoksalioji krikščionybė.

Kas gi pasakojama romane?

Savo knygos puslapiuose autorius pasakoja Makenzio Aleno Filipo (Mako), šešių vaikų tėvo, istoriją. Makas vaikystėje patyrė religingo tėvo smurtą, dėl ko trylikos metų pabėgo iš namų ir gyveno visiškai nepriklausomą gyvenimą. Rūstaus tėvo paveikslas kaip šešėlis persekiojo Maką visą gyvenimą bei akivaizdžiai darė įtaką jo santykiui su DievuTėvu, kurį suvokė tokį pat rūstų ir žiaurų. Tačiau didžioji gyvenimo tragedija, įvedusi Maką į „Didįjį liūdesį”, įvyko per vieną vasaros išvyką su trimis vaikais. Paslaptingomis ir įtemptomis aplinkybėmis dingo mažametė dukrytė Misė, kurios paieškai buvo sukelta policija ir federaliniai agentai. Netrukus paaiškėjo, jog siaučia mažamečių maniakas – žudikas, o Misės pagrobimas jau penktas. Apleistoje laukinių Oregono miškų lūšnoje rasti įkalčiai, rodantys, kad mergaitė buvo žiauriai nužudyta, tačiau aukos kūnas, kaip ir visais atvejais, nerastas. Prasidėjo ketveri Mako skausmo, nevilties ir pykčio metai – „Didysis liūdesys”. Tada Makenzis gauna keistą laišką, neva nuo Dievo, kuris kviečia savaitgalį atvykti į tą apleistą trobelę.

Taigi pati istorija išdėstoma 80-yje pirmųjų knygos puslapių, po to 156-iuose romano puslapiuose aprašomas neįtikėtinas Mako susitikimas su Dievu, tiksliau pasakius, su dieviškąja Trejybe. Tad didžioji knygos dalis – tai pokalbiai, emocijos ir išgyvenimai kartu su trimis dieviškosios Trejybės asmenimis: Tėvu, kuris pasirodo kaip stamboka Afrika – amerikietė moteris, vadinama „Tėte”, ir mėgstančia gaminti valgyti, Jėzumi, Vidurio – Rytų išvaizdos dailide, bei Šv. Dvasia – menka Azijos moterimi sodininke Saraju. Per pokalbius paliečiama nemažai teologinių temų, sunkių klausimų, ir duodami atsakymai, neretai abstraktūs ir ne visai aiškūs. Būtent ši knygos dalis sulaukė daugiausia kritikos. Čia išryškėja teologinis romano pobūdis. Galiausiai knygos pabaigoje autorius viską taip išsprendžia, kad skaitytojui nebeaišku, ar tai buvo savaitgalio tikrovė trobelėje, ar kelių valandų sapnas, ar klinikinės mirties vizija su laiminga pabaiga – Makenzis išeina iš savo „Didžiojo liūdesio”, atleidžia žudikui, susitaiko su Dievu.

Pasaulinį populiarumą romanui, manau, pelnė keli faktoriai. Pirma, paprasta kūrinio kalba ir turinys. Mat postmodernus žmogus nemėgsta sudėtingų knygų su sodriais ir ilgais gamtos, buities, įvykių aprašymais, su daugeliu herojų, susipainiojusiomis siužeto linijomis, kurios išsiraizgo tik romano pabaigoje. Jam patinka trumpa, bet prisodrinta jausmo istorija, kurią būtų galima išgyventi.

Antra, autorius pasirenka skaudų siužetą ir „sužaidžia” kiekvieno žmogaus jausmais, patirta širdgėla. Taip Youngas savo pasakojimu užčiuopia „gyvą žmonių nervą”, kurio neretai niekas nepaliečia bažnyčios tradicinių pamaldų metu. Juk nėra žmonių žemėje, neišgyvenusių vienokios ar kitokios kančios. Savo padėkos pabaigoje Youngas tai atvirai pasako: „Daugelis mūsų nešiojamės širdgėlą, neišsipildžiusias svajones ir sužeistas širdis, visi esame išgyvenę netekčių, turime savo „trobelę”. Meldžiu, kad rastumėte joje tokią pat malonę, kokią radau aš, ir kad nuolatinis Tėtės, Jėzaus ir Saraju buvimas jūsų vidinę tuštumą pripildytų neapsakomo džiaugsmo ir šlovės” (p. 291). Taigi autorius teisingai pasirenka aktualiją bei rašo apeliuodamas į labai didelį skaitytojų ratą, tikėdamasis suteikti dvasinę išeitį ir duoti raktus vidiniam išgijimui. Būtent taip Dievas „Tėtė” paaiškina Makui priežastį, kodėl jam reikėjo sugrįžti į trobelę, šiurpią žmogžudystės vietą: „Todėl tu esi čia, Makai. Aš noriu išgydyti žaizdą, išopėjusią tavyje, ir panaikinti properšą, atsiradusią tarp mūsų” (p. 104). Argi Youngo Dievo „Tėtės” žodžiuose neslypi paties autoriaus siekis skaitytojui suteikti terapinį pobūdį ir sutaikyti jį su Dievu?

Trečia, knygos dvasinis pasakojimas šiek tiek primena saldžią amerikietišką rožinę pasaką su gera pabaiga. Žmonėms patinka istorijos su gera pabaiga, nes tai primena mums prarasto rojaus ir amžinojo gyvenimo ilgesį, kurį visi nešiojame širdy. Evangelijos mums atveria, kad šiandien šis lūkestis iš dalies jau pildosi Kristuje, kai tikime Jo atpirkimo auka iš nuodėmių, o galutinai išsipildys mesijinėje Kristaus taikos ir gerovės karalystėje, kai Jis ateis antrą kartą. Todėl trobelėje vykstantis virsmas primena stebuklingą pasaką ir iš dalies atsako į žmonių lūkestį bei suteikia laimės pojūtį. Žiaurius prisiminimus žadinanti lūšna virsta gražia trobele su nuostabiu sodu. Atšiauri, slegianti, ne tik gamtos, bet ir sielos, žiema pranyksta, atsiskleidžia šilta maloni vasara. Piešiamas Dievo charakteris ne atšiaurus, bet šiltas. Visi Trejybės asmenys „tapomi” pastelinėmis, šiltomis ir tik pozityviomis spalvomis: mylintys, turintys humoro jausmą, jaukūs, malonūs bei atleidžiantys. Matome, kaip blogis įveikiamas gerumu, neigiama situacija virsta išgydymu ir išlaisvinimu. Visa tai tikrai žavi skaitytojus, nes ne vienas ilgisi jaukių amžinybės namų. Bet tai tik dalis tiesos. Ar to užtenka, kad žmonės išsigelbėtų ir pasveiktų ne tik nuo širdgėlos, bet ir nuo nuodėmės?

Knygoje pasigendu pilnatviško Dievo ir biblinio Trejybės paveikslo. Pasakojimas apie Dievą ir pokalbiai su Juo daugiau remiasi subjektyvia autoriaus patirtimi ir dvasiniais išgyvenimais nei Šv. Rašto tiesa apie Dievą. Būtent šis akivaizdus trūkumas ir sukėlė aštrių teologinių diskusijų.

Teologinė knygos tematika

Nors autorius savo romano nevadina teologiniu, vis tik teologijai ir doktrinai apie Dievą paskiria didžiąją savo knygos dalį. Jau knygos pratarmėje rašytojas apibūdina savo pagrindinį veikėją Maką kaip žmogų, kuriam įdomiausios temos – Dievas, Jo kūrinija ir žmogaus tikėjimas (p. 11), tarsi iš karto brėždamas pagrindinę knygos temą ir duodamas skaitytojui suprasti, jog apie tai knygoje bus nemažai kalbama. O teologija, pagal New Oxford žodyną, ir yra ne kas kita kaip Dievo prigimties bei tikėjimo tyrinėjimas. Kitas teologijos apibrėžimas teigia, kad tai Šv. Rašto pritaikymas visose žmogaus gyvenimo sferose (John Frame). Youngas savo knygoje „Trobelė” Dievą aprašo atviru tekstu, perteikia savo supratimą apie Jo prigimtį, veikimą ir charakterį, kuris, deja, ne visada sutampa su Šv. Raštu. Be to, rašytojas pritaiko tam tikras biblines tiesas veikėjų gyvenime.

Kadangi Youngas didžiąją knygos dalį kalba apie Dievą ir Jo žodžius bei mintis Makui, „atvestam į gilesnį Dievo pažinimą” (p. 13), priskirčiau šią knygą prie teologinės tematikos romanų su tam tikrais alegoriniais elementais. Krikščionims šią knygą (kaip ir visą kitą literatūrą) svarbu skaityti ne pro rausvus jausminės krikščionybės akinius ar savo konfesijos doktrinos prizmę, bet pasitelkiant sveiką kritinį požiūrį, paremtą Šv. Rašto tiesa. Kaip žinoma, krikščionims Šv. Raštas, o ne vien asmeninis patyrimas, yra pagrindinis Dievo pažinimo šaltinis bei norma, pagal kurią vertiname Dievo paveikslus literatūroje, mene, aplinkoje. Apaštalas Paulius ragina tesalonikiečius: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! Susilaikykite nuo visokio blogio!” (1 Tes 5, 19-22). Ne paslaptis, jog šiandien evangeliškose bažnyčiose pasireiškia abu kraštutinumai ir trūkumai: nejautrumas Dvasiai, o kartais ir Jos įkvėpimų nepaisymas bei gesinimas, kita vertus, naivus, visiškai nekritiškas požiūris į gyvenimą. Charizmininkai linkę į Dvasios inspiraciją, bet prasčiau pažįsta Šv. Raštą. Tradiciniai evangelikai išlaiko kritiškumą ir geriau pažįsta Raštą, tačiau neretai praranda jautrumą Šv. Dvasiai. Tuo tarpu Bažnyčiai reikalinga sveika pusiausvyra, abi šios pusės. Mat vieni palinksta į jausmingumą, o kiti – į legalizmą. Gelbsti Šv. Rašto tiesa.

Dievo samprata romane „Trobelė“ (II)

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai