Dėl savo gailestingumo nutildyk mano priešus, sunaikink mano sielos prispaudėjus, nes aš esu Tavo tarnas. (Ps 144, 12 )
Psalmisto prašymas skamba gana kontraversiškai, kai Dievo tarnas meldžia sau gailestingumo, o priešams sunaikinimo… Tokių dramatiškų maldavimų Senojo Testamento psalmyne yra ne vienas. Čia persipina du priešingi žmogaus pojūčiai – Dievo gailestingumo pajauta ir žmogaus pyktis, Viešpaties gerumas ir žmogiškasis sielos sunkumas kančioje.
Žmogui būdinga mąstyti, kad jį ištikusios nelaimės yra nenupelnytos ir neužtarnautos. Kai prasideda sunkumai, debesysna pakyla vienas ir tas pats klausimas: „Už ką, Dieve, man tokios nelaimės, juk aš – geras žmogus?“ Tačiau psalmistas, nors ir kenčiantis priespaudą ir kitų paniekinimą, vis tik suvokia, kad pats žmogus savo gyvenimu, darbais, mintimis ir kalbomis nusipelno amžino nepritarimo, nekalbant apie laikinus žemiškuosius suspaudimus. Todėl jis negali apeliuoti į savo teisumą ar geradarystes, bet pirmiausia šaukiasi Dievo gailestingumo nelaimės ir suspaudimo metu. Jis prašo ir maldauja, kad Dievas dėl savo beribės malonės – hesed (hbr.kl.) pasigailėtų ir apsaugotų sielą nuo sunaikinimo. Suprantama, kad ir pats būdamas žmogumi ne kartą galėjo būti neteisus kitų atžvilgiu.
Sunkiose savo gyvenimo situacijose, mes negalime pasiremti savo teisumu ir nekaltumu, nes jo nėra… Juk neišeina remtis ramsčiu, kurio paprasčiausiai nėra… Kuris iš žmonių, vyrų ir moterų, gali pasigirti savo nekaltumu? Mūsų gerumas pačių akyse – tik iliuzija. Visi nusidėjo ir nusipelno neišvengiamų pasekmių, nes nuodėmės galas mirtis. Nuodėmes atleisti ir jas panaikinti gali tik Dievas…Jis tai jau atliko Kristaus kryžiaus dėka.
Net tada, kai esame Dievo vaikai, tarnaujantys Dievui sąmoningai, neturime savo teisumo pagrindo, kuriuo pasiremdami, galėtume reikalauti savo teisių. Dievas mūsų pasigailėjo ir išgelbėjo nuo protėvių pražūtingo gyvenimo būdo, pavadindamas mus savo vaikais. Todėl ir vėliau, atsidūrę sunkioje padėtyje, galime prašyti, kad Dievas mūsų pasigailėtų, nors būtume verti bausmės. Mūsų atrama yra ne nuopelnai ir žygiai Jo vardu, bet Viešpaties gerumas Kristuje. Šypsokis, Dievo žmogau, nors ir esi silpnas, Dievas tau šypsosi ir tiesia pagalbos ranką sielos naktyje…
0 Comments