Birželio 26 dienos pavakarėje rinkosi grupelė tikinčiųjų į bažnyčios raštinę, paklausyti mokymo apie Krikštą.
Jau antrą kartą šį mėnesį, prieš bažnyčios išvyką, susitikau su norinčiais pasikrikštyti žmonėmis, kad galėčiau pasikalbėti su jais ir atskleisčiau Krikšto prasmę Šventajame Rašte. Šiais metais dalyvavo dešimt tikinčiųjų, kurie apsisprendė patvirtinti savo tikėjimo apsisprendimą Krikšto ženklu. Kiekvieno iš jų likimas unikalus ir nepaprastas. Kai kurių dievoieškos kelias truko dešimtmečius, pažymėtus klystkelių, priklausomybių, įkalinimo, netekčių ir atmetimo skausmo, ne menko žmogiškojo nuopolio tragiškųjų atspalvių. Klausydama įtikėjusiųjų liudijimų, supratau, kad nėra svetimo skausmo. Visi esame pažymėti nuopolio bėda, kuri atranda vienokią ar kitokią raišką su tragiškosiomis pasekmėmis mūsų visų gyvenime. Kita vertus, Dievas ištiesia Savo gailestingumo ir atjautos ranką vidinio skausmo valandą per žmones, kurie neabejingi kitų sielvartui ir nelaimei…
Krikštas – tai naujas posūkio taškas, kai galime priimti Dievo pagalbą ir pakeisti savo gyvenimo kryptį iš esmės. Sučiupk Viešpaties ranką, ir leisk, kad ji tave ištrauktų iš tamsios duobės… Prisimink Jėzaus žodžius: „kam daug atleista, tas stipriai myli”…
Tikėjimo ir atgailos apsisprendimą nuostabiai užantspauduoja Krikšto ženklas – Kristaus mirties ir prisikėlimo įvaizdis, su kuriuo tikintysis suauga, kad gyventų naują gyvenimą Dievui (Rom 6, 1- 6, 10-11).
Tad dar kartą noriu prisiminti apaštalų ir Bažnyčios tėvų mintis apie Krikštą, kad jos drąsintų apsisprendusius eiti šiuo keliu, o jau turintiems šį sakramentą, primintų jo vertę:
Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną” (Apd 2, 38).
Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus (1 Pet 3, 21).
Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą (Rom 6, 4).
Krikštykite vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, gyvame vandenyje. <…> Prieš Krikštą privalo pasninkauti krikštytojas ir krikštijamasis, o kiti – kas gali; įsakyk krikštijamajam pasninkauti prieš tai vieną kitą dieną. (Didachė, vienas seniausių po Naujojo Testamento krikščionių tekstas, I a.)
Krikštas – tai nuostabiausia ir didingiausia Dievo dovana. Mes jį vadiname Malone, Duotybe, Patepimu, nemirtingumo Apsiaustu, atgimimo Pirtimi ir brangiuoju Antspaudu. Jį suprantame kaip Dovaną, nes mes jį gavome dovanai, nieko savo nepridėdami. Jis yra tyriausia Malonė, nes duodamas nusidėjėliams. Tai Patepimas, nes patepa karališką tikinčiųjų kunigystę tarnauti Dievui; jis – Nušvitimas, nes skleidžia šviesą. Krikštas – tai Pirtis, nes nuprausia nusidėjėlius, jis – Antspaudas, nes Krikštas yra mūsų apsauga ir Dievo ženklas, kad Jis yra mūsų Viešpats. (Grigalius Nacianzietis, IV a.)
Krikšto vertė priklauso ne nuo to, kuris krikštijasi ir ne nuo to, kuris krikštija, bet vien nuo Kristaus, kuris įsteigė ir pašventino Krikštą Savo galia. (Augustinas, IV – V a.)
0 Comments