XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė) svečiavosi ANŽELIKA KRIKŠTAPONIENĖ – Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė, publicistė, „Ramių lankų“ tinklaraštininkė. Ji dalijosi savo patirtimi, kaip ji tapo ganytoja, ir įžvalgomis apie moterų padėtį visuomenėje, šeimoje bei Bažnyčioje.

Kaip jums dabar sekasi?

Artėja mano pastoracinis trisdešimtmetis. Ganytojišką darbą pradėjau maždaug 1990 metais pradžioje sąmoningai šito nesiekdama, bet trokšdama pasidalinti tikėjimo žinia, nes 1990 metai buvo dievoieškos, dvasinio troškimo laikas. Aš skaičiau Šv. Raštą nuo 1985 metų, taigi, Dievo vedimo procesas buvo prasidėjęs dar anksčiau mano gyvenime, bet būtent 1989-ieji buvo tas laikas, kada išgyvenau Šv. Dvasios pripildymą, Dievo potyrį.

[…]

Būdama vos 21-erių metų jūs tapote pastore. Kaip taip atsitiko?

Tikrai šitas posūkis į pastorystę ir man buvo šiek tiek netikėtas, staigus, greitas, be abejo, dalyvaujant transcendentiniam prisilietimui, tokiam stebuklui. Ankstyvojoje vaikystėje pamąstydavau: gal tapti dailininke, gal kunige, bet nėra, be abejo, kunigių pavyzdžių. Tai sovietinis laikas su Vakarais nebuvo jokio kontakto, nebuvo galimybės sužinoti, kad yra moterų pastorių, dvasininkių tam tikrose konfesijoje ir nedenominacinėse bažnyčiose. Taigi, visiškai per stebuklą, kad Dievas atrado mane taip anksti ir dėl to, jog tai buvo posovietinis laikas – greitai turėjome tapti dvasininkais ir lyderiais didžiulėje dvasinėje tuštumoje. Daug ko dar nebuvo Lietuvoje.

Šiandien neįmanoma palyginti šitų dviejų Lietuvų 1990-aisiais ir 2019-aisiais metais, nes vis tiek tai buvo kaip žemė tuščia, be vaizdo, be pavidalo, be naujų kultūrinių išraiškų. Dar nedemokratiška šalis, atgavusi laisvę, todėl ji turėjo užsipildyti taip, kaip Pradžios knygoje, kai Dievas kūrė, tai buvo dangus ir žemė, ir pradžioje žemė buvo tuščia, be pavidalo, ir Dvasia sklandė virš vandens. Tas Dvasios judėjimas taip pat vyko Lietuvoje, ir viskas turėjo po to kurtis. Teko į tą vietą įeiti, kai Dvasia pripildė. Šventam Rašte prabilo Viešpats per savo Žodį, kai jau jaunimas būrėsi Šiauliuose, mano tėvelių namuose, skaityti Žodžio, praktikavau visą tą dvasinę discipliną, maldą, Šv. Rašto skaitymą. Kartą, beskaitant Šv. Raštą, Dievas prabilo taip, kaip Jis prabilo į Dovydo gyvenimą – tada aš tave imu iš avių būrio ir darau tave vadovu ar vadove savo kaimenėj, savo tautoje. Tu būsi mano vadu. Ir supratau, kad Viešpats mane šaukia pastorystei.

Aš tik svarsčiau, gyvenau dar su tėveliais, mano tėtis labai rėmė mano pasiruošimą dailės studijoms, visas priemones supirkdavo ir panašiai. Galvojau, kaip pasakyti šitą žinią tėvams, ar tai nenuliūdins jų. Meldžiausi Dievui tokia malda: „Tu, Viešpatie, šauki mane į pastoraciją, tai tikrai yra esminis pasirinkimas, posūkis, aš turiu keisti kryptį. Tada turėtų būti man patvirtinimas. Jeigu mano tėtis, kuris rėmė visą prieš tai buvusią veiklą, palaikys mane ir nedraus, tai aš suprasiu, kad tai yra ženklas iš tavęs.“ Na, tarnavau, vedžiau Biblijos studijas, meldžiausi su jaunimu, su juo pasidalinau ta žinia, visi nudžiugo, palaikė. Su kai kuriais jau vyresniais, ilgesnį laiką tikinčių jaunimu pasidalinau. Tai sakė: „Panašu, kad tave šaukia į pastorystę.“ Tada pasakiau tėčiui: „Atrodo, kad Dievas pakeitė mano gyvenimo kryptį, kad aš ne dailę studijuosiu, bet pastoriausiu.“ Ir laukiau atsakymo. Tėtis pagalvojęs sakė: „Geriau būk gera pastorė negu prasta dailininkė.“ Ir tai buvo man tėčio palaiminimas pastorystei.

Koks buvo jūsų tėvų tikėjimas?

Aš augau nereligingoje šeimoje. Sovietinis laikotarpis, mažai kas atvirai praktikavo religinius įsitikinimus. Nepasakyčiau, kad tėvai buvo ateistai, gal labiau agnostikai. Tikėjo, kad Dievas yra, bet nebuvo bendravimo su Dievu, religinės praktikos. Taigi, nebuvo kažkokio įdiegimo, bet, kai grįžau pilna Šv. Dvasios, pasidalinau su mama. Ji sakė, kad irgi labai norėtų pamilti Kristų. Aš tada už ją pasimeldžiau, ir mama prisipildė Dvasios. Mes kartu melsdavomės kalbomis, vėliau taip pat ir tėtis. Pradžioje jis stebėjo visą tą veiksmą ir galvojo, kas čia, kaip čia dabar, net juokaudavo, jūs čia Dievo karvytės dvi meldžiatės, gal darbais kokiais užsiimtumėte. Bet po to Jis irgi jį palietė. Jis atėjo į bažnyčią, kai pamokslavau, ir jam labai patiko, sako, tu šauniai.

Kokie buvo sunkumai?

Iš vienos pusės, tai buvo nuskausminta situacija, kai Šv. Dvasia pripildo savo jėga, ir tas palengvintas variantas, kada sutinki bendražygių, tikinčiųjų – jaunimo, kuris tiek Šiauliuose, tiek kituose miestuose įtikėdavo, bet atvažiavę studijuoti jie į Šiaulių institutą. Tikėjimas, Dvasios vienumas buvo pagalba iš vidaus. Mes jautėmės kaip viena, mes visi buvom pagauti vienos vizijos, labai troškome, kad Bažnyčia atsirastų, daug melsdavomės, į gatves išeidavome liudyti žmonėms sakydami (prieš išsivadavimą): „Lietuva bus laisva, Kristus myli Lietuvą.“ Ir tai lietė žmones, tokiu būdu Bažnyčia augo. Spaudimas ir sunkumas prasidėjo iš išorės, kai visuomenei buvo sunku priimti po šitų lūžių. Ir taip labai daug prasidedančių pokyčių, o čia kažkoks didelis jaunimo judėjimas, tiesiog visas institutas, atrodo, buvo pagautas, daug studentų įtikėdavo. Iš pradžių mes net rinkdavomės Šiaulių instituto patalpose po to, kai nebeužteko mums erdvės ir vietos pas tėvus namuose.

Mane redaktorė pakvietė į vietinį laikraštį pokalbiui, sako, mes norime pasidomėti, čia galbūt nauja, pristatysime visuomenei. Aš netikėjau, kad tie straipsniai bus apsukti, pusiau tokie kaip pašaipa, patyčia, apjuodinimas visuomenei. Užsimezgė tokia antireklama. Kaip propagandinis dalykas buvo, net sakyčiau, kažkoks dar sovietinis priėjimas, visuomenė nebuvo demokratiška ir negabi tai tikėjimo laisvei išreikšti. Ir pasirodė tada ciklas tų straipsnių: „Pastorė Anželika“ dideliu šriftu ir mažesnis šriftas „Vienos Bažnyčios tragikomiška istorija“. Tai sukėlė visuomenės nepasitenkinimą – tam tikrų tėvų nepasitenkinimą, kad vaikai ateina, subruzdo negatyvioji jėga, kaip šiandien mes pavadintume, juodosios technologijos surenka ir po to sąmyšį sukelia tarp žmonių. Tai visą tą pastiprinimą išgyvenome viduje, nes jautėmės vieningi, mylimi Dievo. Mes žinojome, kad tai yra Tiesa, mes neveidmainiaujame, nuoširdžiai tikime, norime pasakoti apie Šv. Raštą.

Suprantame, kad jau gyvename laisvoje valstybėje ir laisvai tai galime daryti, kiekvienas tikėjimas gali savo išpažinimą skleisti. Taip, tai sunku. Maldoje teko išmokti atsiriboti nuo neteisingos kritikos savo gyvenime; atrinkti, kur yra teisingi dalykai. Teko augti, bręsti ir, be abejo, literatūrą skaityti. Padėjo artimųjų palaikymas, vis tiek visi tikėjo tuo, kad tai yra iš Dievo, kas vyksta. Ir tai yra stipru, kad yra transcendentinis dalyvavimas.

Jūs parašėte knygą „Moteris ganytoja“, kuri buvo išleista 2016 m. Koks buvo pagrindinis jūsų tyrimo tikslas, ką jame išsiaiškinote?

Aš norėjau atrasti teologinį ir istorinį moterų pastorystės patvirtinimą. Tai, kad turiu Dievo pašaukimą, aš neabejojau, nes jis buvo labai aiškiai išreikštas, patvirtintas Dvasios prisilietimu, Žodžiu, artimųjų palaikymu, Bažnyčios palaikymu, ją įkuriant. Tai, kad moteris gali būti Dievo pašaukta Dievo, aš neabejojau. Tačiau susiduriame su prieštaravimu pačiame Rašte, vienos vietos kažką patvirtina, kitos – ne. Man buvo labai įdomu gilintis į istoriją, teologinę raidą, moters padėtį Bažnyčioje, visuomenėje, šeimoje krikščioniškų vertybių kontekste, teologinę argumentaciją ir pasižiūrėti, kokia padėtis yra pačioje Lietuvoje.

Turime sutikti, kad pats Šv. Raštas nei neigia moters pastorystės, nei jos įtvirtina. Nėra tokios konkrečios Rašto vietos, kuri neleistų moteriai būti pastore, arba atvirkščiai, kuri įgalintų moterį būti pastore. Yra kiti kontekstai. Laiške Timotiejui apaštalas Paulius sako, moteris tenemoko Bažnyčioje, o mokosi su vyrais šeimoje. Tai vis dėlto yra kultūrinis kontekstas, mes negalime, nors tai ir būtų Šv. Raštas, kanonizuota knyga, jos išimti iš pirmojo amžiaus kultūrinio konteksto, kuris yra akivaizdus, patriarchalinis. Ir taip pat Rašte, be abejo, atsiveria universali Tiesa, kuri yra visiems laikams, kaip kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį į save panašius, juos sukūrė lygius, kad Viešpats išgelbsti tiek vyrą, tiek moterį per malonę, jie yra abu malonės indai ir kad Šv. Dvasia nužengia ant kiekvieno kūno ir įkvepia skirtingoms tarnystėms. Ir jaunuoliai, ir jaunuolės regės regėjimus, pranašaus, paminėti visi, kad tarnai ir tarnaitės tarnaus.

Taigi, yra tokia teologinė egalitarinė argumentacija, mes pakankamai turime tų tokių universalios Tiesos įrodymų, kurie leidžia moteriai tapti pastore. Tokioje pozicijoje matomas lygiavertis vyro ir moters tarnavimas Bažnyčioje. Šeimoje galimas lygiavertis santykis su Kristumi. Ir, be abejo, visuomenė, matome, kad tiek vyrai, tiek moterys yra apdovanoti, gabūs vykdyti su savo kompetencija įvairiausius darbus. Yra ir komplimentarinė pozicija, kai moteris yra pagalbininkė, padedanti vyro tarnystei Bažnyčioje, šeimoje ir visuomenėje, kaip matome, tai konservatyvu.

Bet atsiranda kita, kultūros, problema. Ar mūsų kultūra atitinka Dievo sprendimą? Mes vis tiek gyvename tokiu feministiniu laiku. Moterys turi savo teises, ko anksčiau nebuvo. Kaip jūs matote, ar tas judėjimas, kuris pasisako už moters lygiateisiškumą, yra teisingas?

Apie feminizmą yra labai daug sukurta stereotipų. Ir jis labai Lietuvoje eskaluojamas. Jis nėra suprastas, o ypač krikščionių terpėje į tai žiūrima labai stereotipiškai ir su didele baime. Feminizmas nėra vienalytis, jis turi ne vieną bangą. Pirmoje feminizmo bangoje dalyvavo labai daug krikščionių tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Britanijoje. Dievas nėra prieš moterį. Apaštalas Paulius nėra prieš moteris, kai kuriose vietose jis atveria labai naujovišką požiūrį per krikščionišką dvasią į moterį ir į socialinius santykius, vergovę ir pan. Galima nauja įžvelgti, bet neįmanoma pareikalauti, kad apaštalas Paulius pirmame amžiuje būtų matytęs taip, kaip XXI amžiuje žmonės gyvena. O feminizmą turi suprasti. Negalima jo demonizuoti, jį reikia suprasti, jis tikrai yra nevienalytis. Yra, sakykim, tos liberalesnės srovės, bet yra ir to tradicinio feminizmo, kuris savy turi ir krikščioniškos pasaulėžiūros.

Kokios moterys Biblijoje tarnavo?

Senasis ir Naujasis Testamentas turi daug moteriškų tarnystės pavyzdžių. Ganytojiška tarnystė galėjo būti įvardijama įvairiai, pavyzdžiui, Senajame Testamente ganytojais buvo laikomi pranašai. Kunigai daugiau tarnaudavo institucinėse šventyklose, o pranašai turėjo tiesiogiai budėti prie tautos sielų, kad jos nenukryptų nuo dieviškų įstatymų. Kunigai mokė dieviškųjų įstatymų, bet pranašai irgi juos aiškindavo. Todėl mes išties matome labai ryškių lyderių, pavyzdžiui, Debora, kuri turėjo ne vieną charizmą – ji ne tik pranašė, bet ir teisėja, kuri svarstė daug gan sunkių to meto Izraelio bylų, nes jis buvo pasklidęs, susiskaldęs ir spaudžiamas kananiečių. Ji konsultavo žmones, vykdė, ką vadintume galbūt sielovada, ir tų žmonių ganymą, galiausiai dalyvavo kaip karvedė, įkvėpėja išsilaisvinimo mūšiui, atvedė tautą į laisvę, į ilgą 40-ties metų taikos laikotarpį.

Kita ryški pranašė – Hulda, kuri konsultavo karaliui reformatoriui Jozijui, kuris vėl grąžino tautą prie šventraščių, nes jie buvo netikėtai surasti. Tada buvo nuspręsta nueiti pas pranašę Huldą ir paprašyti jos paaiškinimų. Pranašo Izaijo žmona minima kaip pranašė. Daug nėra pasakyta, bet tikrai pranašių buvo. Šalia pranašų buvo pranašės. O ką jau kalbėti Naujajame Testamente, kad šalia apaštalų buvo žinomos moterys, tarnautojos ne tik kaip diakonės, kurios, manoma, galėjo Šv. Raštą aiškinti. Febė, kuri vyko pristatyti romiečiams skirtą laišką, įgalinta apaštalo Pauliaus atnešant šitą laišką bendruomenei paaiškinti.

Priskilė ir Akvilas – visada, kada minimi jų vardai, pirmoji paminima Priskilė. I amžiuje (!) ne vyro vardas pirma paminimas, bet moters. Junija, manoma, yra apaštalė. Pas mus yra išversta Junijas, šitaip su Vulgatos vertimu iš lotynų kalbos. Manoma, kad galėjo įsipinti to meto konfesinė interpretacija, nors atrandama, kad vis dėlto tie, kaip Chrizostomas, kurie graikų kalba aiškino Naująjį Testamentą, turi omeny Juniją, garsią tarp apaštalų apaštalę . Na, ir vėlesnės knygos be Naujojo Testamento. Yra toks II amžiaus veikalas – apaštalo Pauliaus ir Teklės darbai. Čia jau tokia kaip legenda, kaip mitas, bet vis tiek tyrėjai rimtai ima tuos raštus ir žiūri į juos kaip į prielaidą, kad galėjo būti garsi mokytoja šalia apaštalo Pauliaus.

Kaip jūs pasiskirstote veiklą šeimoje, kai jūs – pastorė, o vyras – Bažnyčios administratorius?

Išsprendžiame labai draugiškai. Tikrai, esame draugiškai nusiteikę. Dažnai šeimose nėra taip, kaip yra deklaruojama. Aš manau, kad vyras – galva, moteris – kaklas, daugiau skamba kaip tokios formulės, o išties yra skirtingi vidiniai bendravimo, tvarkymosi modeliai. Kaip ir teologija yra komplimentarinė, taip ir šeima gali būti komplimentarinė, kur vyras – vadovas, moteris – pagalbininkė, atsižvelgiant į jų gebėjimus ir jų sutarimą. Jeigu tai jiems abiem tinka, jie taip ir tvarkosi. Bet dažnai deklaruojama vienaip, o gyvenama visai kitaip. Sako, taip, vyras – galva, moteris – kaklas, po to juokiasi, kad vis dėlto moteris perima vadovavimą. Todėl tai, kas dar žodžiais sakoma, dar toli gražu neaišku, ar tai yra tiesa. Bet gali būti ir egalitarinė, neotradicinė šeima, taip šiandien vadinama sociologine kalba, kai vyras ir žmona yra lygiaverčiai, jie yra partneriai, draugai. Ir jeigu žiūrėtume Šv. Raštą, tai būtent mes sakome, kad mūsų galva yra Kristus ir mes į Jį lygiuojamės, o tarpusavyje esame draugai, partneriai, bendražygiai, mylimieji, kurie derina visus savo klausimus tarpusavyje. Nė vieno nėra tas žodis, kuris yra paskutinis. Ir vyras, ir moteris gali pakeisti sauskelnes. Vyras gali naktį pabudėti prie vaiko, ir moteris gali. Mes taip visus savo vaikus auginome, dalindamiesi šituos krūvius, drauge surėmę pečius ir bažnytinius darbus.

Ką palinkėtumėte jaunoms merginoms ir moterims?

Aš pirmiausiai linkiu visoms merginoms gerbti save. Gerbti tas sielos kerteles, tuos sugebėjimus ir tuos talentus, ką su atėjimu į šitą pasaulį atsinešė. Jeigu tai yra krikščionės, kad Kristuje rastų savo paskirtį, tą tikrąją Dievo svajonę jų gyvenime ir eitų tos svajonės link drąsiai, tiesiog lavinant gebėjimus. Būtinai lavinant, padauginant talentus, įgyjant kompetencijas ir kompetentingai tarnaujant toj srity, kur esi. Moteriai – mes gyvenam nuostabiu laiku, tikrai tenka pripažinti, kad visos sritys yra atviros. Jeigu tradicinė Bažnyčia, kažkokios konfesijos yra uždaros moters lyderystei, tai vis tiek yra kitokių būdų šalia. Mes matome moterų prezidenčių, premjerių, politinių lyderių, matome lyderių menuose, kultūroje… Praktiškai nėra srities, kur, jeigu moteris yra apdovanota vadovavimo dovana, ji negalėtų šito daryti.  

Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė

bernardinai.lt
XFM.lt