Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Mažiausiųjų išmintis

2014 23 spalio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Mažiausiųjų išmintis

voratinklisĮprastai žmogaus žvilgsnis gana lengvai nukrypsta į didelius gamtos objektus. Juose įžvelgiame kvapą gniaužiančią didybę, grožį ir nežemišką šlovę.

Žavimės aukštų kalnų amžinu tvirtumu, begaline jūros platybe, srauniųjų krioklių veržlumu, gūdžių miškų mįslingumu… Jaudina ir sukrečia galybė, didesnė už mus pačius. Tuo tarpu nuo išmintingų Šventojo Rašto autorių atidaus, Dievo kūriniją tyrinėjančio ir jos ženklus skaitančio žvilgsnio nepraslysta ir smulkesni dalykai. Jie regi ir kūrinijos didybę, ir pačius mažiausius, vos pastebimus tvarinius, kurie subtiliai virpina nuolankaus tyrinėtojo sielą, smalsaus stebėtojo protą bei atveria Dievo išminties lobynus. Paskaitykime kad ir šiuos Rašto išminčiaus Agūro pastebėjimus:

Žodžiai Agūro, Jakės sūnaus. Taip jis kalbėjo Itieliui, pačiam Itieliui ir Ukalui:„Aš suprantu mažiau negu kiti ir neturiu žmogaus proto. Aš nesimokiau išminties ir neturiu Šventojo pažinimo. Kas užžengė į dangų ir nusileido? Kas sulaikė vėją savo rankomis? Kas įvyniojo vandenis į drabužį? Kas nustatė žemės ribas? Kuo vardu Jis ir Jo sūnus, ar žinai? Keturi žemės gyvūnai yra maži, bet labai išmintingi: skruzdės nėra stipri tauta, tačiau vasarą prisirengia sau maisto; triušiai yra silpni, tačiau pasidaro namus uolose; skėriai neturi karaliaus, tačiau tvarkingai skrenda būriais; voras audžia savo rankomis, tačiau būna ir karaliaus rūmuose (Pat 30, 1-4. 24-28).

Nuolankus mąstytojas

Nedažnai mūsų akys užkliūna už šių Šventojo Rašto eilučių, nes gali pasirodyti, jog patarlės apie mažus gyvius ne tokios „dvasingos”, nedaug mums naudingos. Skruzdės, vorai, skėriai… Kas čia gali būti bendra su dvasiniu gyvenimu? O dar, žiūrėk, pats mokytojas Agūras pripažįsta menką savo išmintį bei pažinimą, blaškosi abejonėse…

Tokios mintys gali būti klaidingos ir tapti rimta gilesnio pažinimo kliūtimi. Deja, šiuolaikinis žmogus savo supratimą neretai vertina kaip labiau pažangų negu senųjų mąstytojų, savo išmintį kelia aukščiau Šventraščio autorių išminties. Pseudomokslingumas ir šiuolaikinis „progresyvus dvasingumas” yra ne tik protingumo iliuzija, bet ir paikumo liga. Apmaudu, kad ji paliečia ir dalies krikščionių mąstymą, kai šie savo supratimą ir asmeninius „apreiškimus” laiko dvasingesniais ir vertingesniais už senųjų išminčių neva atgyvenusį mąstymą. Šiuo atveju norisi pritarti taikliam XVI a. filosofo Michelio de Montaigne pastebėjimui, jog tas, „[…] kuris savo tariamu išsimokslinimu žemina kitus, tegu nukreipia žvilgsnį į praėjusius amžius, tuomet nedelsiant nurims, pamatęs, jog anksčiau gyveno tūkstančiai žmonių, stovėjusių nepamatuojamai aukščiau už jį.” Jokia puikybė neužgoš akių, jeigu jis suvoks „visą žmogiškosios būties menkumą”. Kaip nuolankaus mąstytojo pavyzdį Montaigne pateikia Sokratą, kuris „persiėmė panieka sau pačiam ir nusipelnė išminčiaus vardo” (Michel de Montaigne, Esė, p. 142).
Biblinis išminčius Agūras suvokė savo išmanymo ir supratimo menkumą bei ribotumą visa apimančios Dievo išminties akivaizdoje. Jis su pagarbia baime tyrinėjo nesuvokiamą Dievo išmintį Jo kūrinijoje. Panašiomis mąstymo nuostatomis apaštalas Paulius ragina vadovautis ir tikinčiuosius: Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse (Rom 12, 16). Šiuolaikiniam žmogui nevalia pamiršti, jog senųjų Biblijos išminčių šuliniai nėra išdžiūvę, o pilni tyro, pažinimo troškulį malšinančio vandens, kuriame atsispindi Viešpaties veidas, lyg dangus ramiame ežero paviršiuje. Panašiai ir tautų patarlės yra žmonijos sukauptos išminties klodai. Apie Biblijos Patarlių knygą jos žinovas Allenas P. Rossas yra taip pasakęs: „Patarlių knyga – tai nuostabių išminties posakių ir instrukcijų kolekcija, skirta sėkmingam gyvenimui. Ji sudaro didžiąją vadinamosios biblinės išminties literatūros dalį. Patarlėse išmintis perteikiama glaustais ir turiningais teiginiais. Išminties žanras buvo būdingas seniesiems pasauliams.” (The Expositor’s Bible Commentary, Allen P. Ross, Provebs, p. 883)

Manoma, kad Patarlių knygos 30 skyriuje išminčius Agūras perduoda pamokymus savo mokiniams Itieliui ir Ukalui. Jis remiasi Dievu ir Jo žodžiu kaip pagrindiniu išminties šaltiniu, suvokdamas žmogiško pažinimo ribotumą: Kiekvienas Dievo žodis yra tyras; Jis yra skydas tiems, kurie Juo pasitiki. Nieko nepridėk prie Jo žodžių, kad Jis neapkaltintų tavęs ir neliktum melagis (5-6 eil.). Prieš tai einančioje eilutėje Agūras, keldamas klausimus, seka akimis Kūrėjo rankos potėpį per visą Jo kūrinijos drobę: nuo viršaus į apačią, nuo dangaus vertikalės aukštybėse iki žemės horizonto platybės, nuo nesugaunamo vėjo iki žmogaus rankomis nesuvaldomų vandenų: Kas užžengė į dangų ir nusileido? Kas sulaikė vėją savo rankomis? Kas įvyniojo vandenis į drabužį? Kas nustatė žemės ribas? Kuo vardu Jis ir Jo sūnus, ar žinai? (4 eil.). Paskutiniuose dviejuose klausimuose girdisi sarkazmo gaidelė – jie skirti tiems, kurie manosi suprantą dievišką visatos fenomeną. Šie klausimai suponuoja atsakymą, jog tik Dievo išmintis ir galia beribė, o žmogaus – labai ribota.

Dėl to Agūro pamokymo tonas nėra užtikrintas, jis nuolankiai pripažįsta savo išmanymo menkumą: Aš suprantu mažiau negu kiti ir neturiu žmogaus proto (hebr. k.ba’ar – „esu kvailas kaip gyvulys”). Aš nesimokiau išminties ir neturiu Šventojo pažinimo (2 eil.). Toks kalbėjimo būdas nebūdingas visai Patarlių knygai, kurią persmelkia kur kas tvirtesnis pamokymo tonas, nelyg didesnis kalbėtų mažesniam. Agūras įkūnija nusižeminusio mokytojo pavyzdį ir moko, kaip stebėti mažus dalykus, kuriuose slypi didi išmintis.

Didelė išmintis mažuose dalykuose

Nuolankia, išminčiams būdinga smalsia proto nuostata Agūras įžvelgia Dievo pamokymus mažiausiuose padarėliuose: skruzdėse, uolų pelėse, skėriuose ir voruose. Pranciškus Asyžietis, tarsi sekdamas Agūro tradicija, nedidelius kūrinijos tvarinius vadino „mažaisiais broliais”. O mūsų grožinės literatūros pradininkas bei ilgametis XVIII a. Rytų Prūsijos Tolminkiemio liuteronų pastorius Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai” pateikia įstabius mažosios kūrinijos pamokymus savo ganomiems būrams. Antai, pažvelgęs į paukščius pavasarį, poetas ragina žmones garbinti Dievą ir dėkoti už tai, kad turi sotų kąsnį. Iš lakštingalos – mokytis nuolankumo aprėduose ir kalboje. Nors ji gražiausiai iš paukščių gieda, bet atrodo vos ne kaip žvirblis. O kas iš tų prabangių apdarų, jei ne koks žodis iš lūpų išeina! Donelaitis moko stebėti kūriniją ir nesiskųsti, nes žmogui Dievas daugių daugiausia dovanojo. Koks dyvynas Dievo sutaikinimas, kaip lakštingalos giesmė! – žavisi ganytojas (Metai, p. 7-28).

Na, o Agūras savo pamokymus pradeda taip: Keturi žemės gyvūnai yra maži, bet labai išmintingi (24 eil.). Poetinis hebrajiškų žodžių derinys Hakamim mehukkamim nurodo į aukščiausią išminties laipsnį – tie gyvūnai nepaprastai išmintingi. Agūrą žavi kūrinėliai, kurie stiprūs ne jėga, bet intuityvia Dievo išmintimi, galintys pamokyti kur kas didesnį ir stipresnį už save – žmogų.

Kaip išmintingai tvarkyti savo gyvenimą, kurį paslaptingai palaiko Apvaizdos ranka? Tai klausimas, į kurį bando atsakyti išminčius.

Pirmoji mokytoja – menkutė skruzdėlė. Skruzdės nėra stipri tauta, tačiau vasarą prisirengia sau maisto (25 eil.). Skruzdėlė minima ir įvairiose patarlėse, pasakose bei pasakėčiose dėl savo išskirtinio darbštumo. Agūras atkreipia mūsų dėmesį į skruzdėlės instinktyvų gebėjimą iš anksto numatyti artėjančią sunkią dieną ir būtinybę jai ruoštis. Visa skruzdėlyno bendruomenė rūpinasi maistu vasarą, nelaukdama nuožmios žiemos, idant ši būtų lengvesnė ir nepražūtinga. Tai primena mūsuose žinomą pasakėčią apie skruzdę ir žiogą. Skruzdė vasarą ruošėsi žiemai, o žiogas linksminosi, džiaugėsi vasaros šiluma, grojo, dainavo, nerūpestingai iššvaistė laiką, nepasiruošė žiemai ir galiausiai, pražuvo.

Taigi Agūras pabrėžia, jog skruzdės išmintis moko žmogų gerą dieną ruoštis sunkesniam laikui. Gyvenimą lydi ir gėrovės, ir nepritekliaus laikai, ir pakilimai, ir nuosmukiai. Apaštalas Paulius taip pat mini šį dėsningumą, tik kitais žodžiais ragindamas gerovę patiriančius tikinčiuosius aukomis paremti stokojančias bažnyčias: Kad šiuo metu jūsų perteklius patenkintų jų nepriteklių, o vėliau jų perteklius taip pat patenkintų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė (2 Kor 8, 14). Biblijos autoriai moko, jog gyvenime kaip ir gamtoje vasarą keičia žiema, o žiemą – vasara. Vasaros laiku nereikia išlaidauti, nešvaistyti resursų, skubant patenkinti kūniškas užgaidas ir aistras, apleidžiant dvasinius poreikius, pamirštant apie artėjančią žiemą, kuri ateis. Kita vertus, besiruošdami žiemai negalime pasiduoti kitai blogybei – šykštumui. Nevalia užverti širdžių Kristaus aukos ir gailestingumo dvasiai bei atstumti stokojančių. Gerovės dieną saugokimės, jog neužkietintume širdžių, pasidavę godumui. Gailestingumo darbai tebūna nuolatiniai gyvenimo palydovai.

Taip pat ir dvasinėje gyvenimo plotmėje – ramybės, gerovės ir pakilimo valandą kaupkime vidines jėgas, semkimės Viešpaties pažinimo, brandinkime Dvasios vaisius, kad krizei ištikus, nakties tamsai atėjus, nepritrūktume aliejaus savo vidiniuose žibintuose kaip tos neišmintingos mergelės iš Jėzaus palyginimo. Kad sunkią dieną nepasipiktintume ir neprarastume, bet visa ištvėrę Jo malonės galia, sulauktume galutinės mūsų Dievo vasaros dienos.

Antras išminties mokytojas, mažas ir silpnas gyvūnėlis – uolų triušis arba uolų pelė (gr. k. hurax -„kirstukas”). Šis padarėlis gyvena uolėtose vietovėse ir yra panašus į jūrų kiaulytę. Kurgi slypi jo išmintis? Triušiai yra silpni, tačiau pasidaro namus uolose (26 eil.). Agūras pabrėžia, jog silpni gyvūnėliai pasitelkia savo išmaningumą ir įsikuria namus saugioje vietoje – uoloje, kuri apsaugo nuo visų negandų.

O kur yra mūsų, žmonių, saugi vieta, kai siautėja negandos ir nelaimės tarsi stipri audra ir liūtys? Ar žemėje saugu gyventi? Pamenu, kaip prieš metus, atrodytų, saugų Australijos kontinentą krėtė neganda po negandos: plovė potvynis ir purvo bangos, po to siautėjo uraganinis vėjas, galiausiai gaisrai niokojo didelę šalies dalį. Žemėje vyksta ne tik gamtinės katastrofos, bet ir nuolat nuvilnija politinės suirutės, karų, maištų bangos. Žmonija nerimsta, šėlsta ir banguoja kaip audringos jūros vandenys. Apaštalas Paulius rašo, jog visa kūrinija dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose (Rom 8, 22). Kur prisiglausti? Šventajame Raštas mokoma, kad Viešpats ir Jo žodis yra mūsų transcendentinė sielos uola. Daugelį kartų Biblijoje kalbama apie Dievo išgelbėjimo nepajudinamą saugumą, tvirtumą, Viešpaties priedangą nelaimės metu: Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas (Ps 18, 2). Jėzus Kalno pamokslo pabaigoje sako, jog tie, kurie pasitiki Jo žodžiais ir pagal juos gyvena, stato savo gyvenimo namą ant uolos, kuri atlaiko visų negandų audras.

Trečias išminties mokytojas – skėrys. Ko galime pasimokyti gero iš šių negailestingų naikintojų – skėrių? Skėrių išmintis slypi jų gebėjime disciplinuotai bendradarbiauti: Skėriai neturi karaliaus, tačiau tvarkingai skrenda būriais (27 eil.). Nors jie neturi lyderio, kuris brėžia tikslus ir viziją, tačiau skrenda ne pavieniui ir chaotiškai, nepuola ir neėda vienas kito, bet tvarkingai lekia būriais viena kryptimi. Tai savotiškas darnaus bendruomeniškumo pavyzdys. Taip ir mes darbuokimės Dievo karalystės labui – visa bendruomenė kartu, tvarkingai ir disciplinuotai, gerbdami vienas kitą. Mūsų tikėjimo vadovas – Kristus, kaip ir skėrius buriantis vėjas ar oro srovė, nėra matomas. Bažnyčioje gyvuoja Dvasios vienybės paslaptis: Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 16).

Na, ir ketvirtas mažasis išmintiesi mokytojas – voras. Tai kruopštaus, atkaklaus ir nepailstamo darbštumo pavyzdys. Vorą sunku sugauti – jis greitas, vikrus ir landus. Nėra tokios vietos, kur voras negalėtų suregzti savo tinklo. Jei tvarkydami namus, suardome jo voratinklį, jis kaip mat surezga dar didesnį tinklą. Koks nuostabus atkaklaus darbo pavyzdys! Štai kodėl voras nors ir audžia savo rankomis, tačiau būna ir karaliaus rūmuose (28 eil.). Atrodo, jo niekas negali sustabdyti! Voras, nors ne kartą patiria nesėkmę ir pavojus, trumpam pasislėpęs, vėl imasi savo darbo. Jo drąsa ir atkalumas galėtų būti ir mums pavyzdys, kai patiriame bėdų ir sunkumų tikėjimo kelyje, susilaukiame paniekinimų ar šmeižto dėl Jėzaus vardo, nes tada lengva nusivilti, nuleisti rankas ir palūžti. Na, o savo nepailstamo darbštumo pavyzdžiu voras galėtų mums priminti ir paskatinti vykdyti šį apaštalo Pauliaus paraginimą:

Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams (Gal 6, 9-10).

Dievas, tūkstančių sutvėrimų Kūrėjas, į juos įdėjo savo išmintį. Kūrinijoje nuolatos skamba slėpiningo išganymo ir gyvenimo dėsnių simfonija. Agūras padeda suvokti, kad visas mus supantis pasaulis, net ir mažiausias tvarinys, nėra neutralus ir nebylus, bet kreipiantis mūsų dėmesį Dievop ir atskleidžiantis didelę Jo išmintį, skirtą gyvenimui. Nuolankiai mokykimės jos.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai