„Brangi sese, maldauju tave vadovauti bendruomenei atvira širdimi: duok seserims šventą dvasios laisvę ir išmesk iš jų ir iš savo mąstymo vergišką suvaržymo dvasią.

Jei atrodys, kad sesuo nelabai pasitiki tavimi, dėl to jos neatstumk, bet nusipelnyk jos pasitikėjimą meile ir gerumu.

Nebūk nusistačiusi prieš jokią seserį – priimk jas visas vienodai. Rūpinkis jomis, bet ne irzliai ir nerimastingai, o nuoširdžiai, švelniai ir su meile. Nežinau geresnio būdo, kaip vadovauti sieloms. Kuo rūpestingesnė, atviresnė ir joms palankesnė būsi, tuo labiau užkariausi jų širdis. Tai geriausias kelias padėti joms siekti pašaukimo tobulumo. Kuo dažniau dalyvauk bendruomenės susibūrimuose ir parodyk seserims, kad tau patinka su jomis būti.”

(Joana Šantalietė, prancūzų vadinama šventa Šantalietė, baronienė, 6 vaikų motina, Pranciškaus Saleziečio mokinė ir dvasinė bendražygė, 87 vienuolinių šeimų Prancūzijoje įkūrėja ir vadovė, XVI – XVII a.)