Laba diena, esu mergina ir jau kuris laikas jaučiu, kad Dievas norėtų, jog aktyviau darbuočiausi Jo darbe. Tolimesnėje ateityje svarstau apie pamokslininkės, gal net pastorės kelią.
Tačiau sunerimau, perskaičiusi 1 Laiško korintiečiams 14 sk. 34-35 eilutes. Ar tikrai moterys negali bažnyčioje būti lyderėmis? Gal žinote kokių nors tai paneigiančių eilučių? Ačiū.
************
Dėkoju, Jums už klausimą. Perskaitęs 1 Kor 14, 34-35 (panaši vieta yra ir 1 Tim 2, 11-13), sutrinka ne vienas, ne tik moterys, bet, manau, ir vyrai. Šiuos Rašto tekstus, draudžiančius moterims kalbėti bažnyčioje, šiandieninės kultūros ir socialinės aplinkos kontekste suprasti sudėtinga. Bėda ta, kad ilgus amžius šios eilutės Bažnyčios tarnų buvo interpretuojamos paraidžiui, suprantant jas kaip universalią tiesą, skirtą visų kartų krikščionims ir visų laikų moterims, neatsižvelgiant į kultūros ir socialinius pokyčius.
Šiandien teologai mano, kad šį draudimą moterims kalbėti bažnyčioje negalima priimti kaip visuotinę tiesą, skirtą visiems amžiams, o šias Rašto eilutes svarbu suvokti kaip to meto kultūros bei konkrečios vietinės bažnyčios iššūkius, tam tikrus problemų sprendimo būdus. Šiose eilutėse apaštalas Paulius svarsto ne moters tarnavimo bažnyčioje klausimą apskritai, bet sprendžia vietinėse Korinto ir Efezo bažnyčiose iškilusias etikos, papročių bei klaidžiamokslių problemas. Todėl šiandien teigti, jog šios eilutės neleidžia moterims pamokslauti ir vadovauti bažnyčioje, būtų klaidinga. Plačiau šiuos tekstus aptariu atsakydama į kitą panašų klausimą.
Manau, itin svarbu pastebėti, jog Raštas neprieštarauja įvairiai moterų tarnystei, netgi, sakyčiau, atvirkščiai – atveria jai galimybę mokyti, pamokslauti ir net vadovauti, jei moteris turi tokį pašaukimą ir dovaną Viešpatyje: Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo (1 Kor 12, 18).
Rašte gausu patvirtinimų, jog moteris, kaip ir vyras, gali pamokslauti, mokyti ir vadovauti pagal Dvasios dovaną Jo kūne.
Pirmiausia, tokį teiginį patvirtina gausūs Biblijoje minimi šiomis dovanomis tarnavusių moterų sąrašai. Tokių moterų pavyzdžių atrandame ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Senasis Testamentas mums atveria tris ryškias Dievo moteris: Mirjamą (Mich 6, 4; Iš 15, 20-21), Deborą (Ts 4-5 sk.) ir Huldą (2 Krn 34, 14-33), kurios buvo garsios ir gerbiamos Izraelio pranašės, teisėjos, Rašto aiškintojos ir tautos vedlės. Jų autoritetą pripažino ne tik tauta, bet ir kiti to meto dvasiniai lyderiai, t. y. kunigai, pranašai, karaliai.
Kai atėjo amžių pilnatvė ir pasirodė Dievo Sūnus Jėzus, Jis atkūrė ne vienos moters vertę bei orumą – jos, kaip ir vyrai, tapo Jo mokinėmis. Evangelistas Lukas savo evangelijos 8 sk. vardija moteris iš skirtingų socialinių sluoksnių, kurios, per Jėzaus tarnystę Dievo malonės išgelbėtos bei išgydytos, ištikimai sekė Juo iki kryžiaus mirties ir prisikėlimo bei buvo Šventosios Dvasios pripildytos Sekminių dieną. Kitose evangelijose taip pat aprašomos neordinarios situacijos, kai moteris, patyrusi nuodėmių atleidimą, tampa Dievo žodžio skleidėja ar uoli Jo mokinė. Ryškiausias pavyzdys – samarietė, kuri po susitikimo su Jėzumi tampa viso kaimo evangeliste – ji bėga pranešti žmonėms apie prie šulinio sutiktą Mesiją (Jn 4). O štai Mariją, Mortos seserį, Jėzus giria už jos gilų teologinį troškimą daugiau pažinti Dievą. Jis leidžia jai sėdėti prie Jo kojų ir mokytis Dievo karalystės mokslo. Būtent moterys tapo ir pirmosiomis Kristaus mirties ir prisikėlimo liudytojomis. Jėzus siuntė pas apaštalus Mariją, pirmąją moterį, išvydusią Jėzų po prisikėlimo. Ji, kaip pastebi Augustinas, tapo apaštalų apaštale.
Nemažiau būtų galima pasakyti ir apie moteris, apaštalo Pauliaus bendradarbes. Laiško romiečiams 16 sk. atrandame gausų jų sąrašą: tai ir diakonė Febė, daug padėjusi apaštalui (1-2 eil.), ir Priscilė, apaštalo bendražygė (3-4 eil.), ir Junija, gerai žinoma tarp apaštalų (7 eil.), Persidė, kuri daug darbavosi Viešpatyje (12 eil.), išrinktoji Rufo motina, kurią apaštalas vadino ir savo motina (13 eil.), Julija ir Nerėjaus sesuo, kurias vadina šventosiomis (15 eil.). Dauguma šių moterų apaštalas apibūdina lygiai tokiais pat terminais, kaip ir kalbėdamas apie savo ištikimus bendražygius vyrus (diakonos, synergos).
Antra, Raštas ne vieną kartą pabrėžia vyrų ir moterų lygybę tarnavimo klausimu. Senajame Testamente Joelis pranašauja (Jl 3, 1-2), o Naujajame Testamente jo žodžiai tiksliai išsipildo, kai Šventoji Dvasia nužengia ant Dievo sūnų ir dukterų, jie ima pranašauti. Ir Apaštalų darbuose skaitome: Taip pat tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus (Apd 2, 17-18). Akivaizdu, kad Šventoji Dvasia, pripildžiusi Kristaus kūną – Bažnyčią ir teikianti skirtingas savo mokymo ir pranašavimo dovanas, neatsižvelgia į asmenis lyties ar socialine prasme.
Panašiai apaštalo Pauliaus laiškuose yra teiginių, kurie atskleidžia naujųjų kūrinių – vyrų ir moterų – tobulą, universalią Naujojo Testamento tarnų laisvę ir vienybę Kristuje, ne tik išgelbėjimo, išteisinimo, bet ir brolybės bei bažnyčios statybos klausimu: Juk visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3, 26-28). Viešpats yra Dvasia, o kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė (2 Kor 3, 17). Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka (1 Kor 12, 11).
Ištirkite savo pašaukimą, aktyviau darbuodamasi įvairiuose Kristaus Bažnyčios laukuose. Jei atrandate norą pamokslauti, pasitarkite su savo bažnyčios ganytoju, kaip šią dovaną galėtumėte vystyti ir praturtinti kitus. Dėl pastorystės dovanos galite kreiptis į moteris, kurios jau darbuojasi ganytojų tarnystėje. Bendrijoje Tikėjimo žodis šiuo metu triūsia 5 pastorės ir 9 bendruomenių vyresniosios. Jos mielai su jumis pabendraus!
Viešpaties malonės, atrandant savąjį pašaukimą!
Pastorė Anželika Krikštaponienė
Verta butu paklausyti.
http://www.desiringgod.org/interviews/should-women-become-pastors
http://resources.thegospelcoalition.org/library/why-this-issue-now
Taip, Andriau, Jūsų nuorodose yra išsakyta viena iš dviejų – komplementarinė, o ne egalitarinė – teologinių pozicijų moters pastoriavimo ir vadovavimo Bažnyčioje klausimu. Deja nei viena iš pozicijų negali visiškai pretenduoti į „švarų” Dievo balsą, nes nei viena Rašto hermeneutika nėra visiškai objektyvi. Visi interpretuoja Raštą, o jų interpretacijai daro įtaką tradicija, kuriai atstovauja, kultūra, asmeninė gyvenimo patirtis ir teologine, psichologinė raida.
Tad šiandien Bažnyčia nėra vienpusiškai apsisprendusi. Klausimas išlieka kontraversiškas. Todėl kiekviena konfesija pati pasirenka, kuriuo bibliniu-teologiniu požiūriu vadovaujasi ir su oponentais diskutuoja taikos dvasioje.
Smagu, kad domitės šiuo klausimu ir skaitote įvairius straipsnius. Ačiū.