Ne paslaptis, kad žmogaus gyvenimo bei tikėjimo kelionė nėra vienoda, monotoniška ar lengvai nuspėjama. Net jeigu kurį laiką jaučiame bespalvę pilką rutiną, ji trunka tik tam tikrą gyvenimo tarpsnį.

Staiga ją gali nutraukti koks nors netikėtas skaudus įvykis, kurio nepajėgiame kontroliuoti savo jėgomis: netikėta liga, artimo netektis, šeimyninių santykių ar asmeninė tikėjimo krizė.

Tada gyvenimo ir tikėjimo dieną keičia tikėjimo naktis, nusistovėjusią rutiną – nelengvi išbandymai.

Kaip išgyventi užklupus tikėjimo nakčiai, kai „tamsa siautėja”, o asmeniniai teologijos ir tikėjimo pamatai svyruoja? Kur semtis jėgų toliau sekti Kristumi, išlikti Jo valioje, nepalūžti, neprarasti tikėjimo?

Šiame straipsnyje noriu prisiliesti prie Getsemanės pamokų – Viešpaties Jėzaus Kristaus, sielvartaujančio Dievo Sūnaus, patirties. Tai atviras, visiškai nepagražintas Jėzaus sunkių vidinių potyrių parodymas ir nuoširdus tikinčiųjų kvietimas melstis, nepaliauti dvasiškai budėti visokių išmėginimų akivaizdoje.

Neskubėdami palydėkime Jėzų savo širdies žvilgsniu į Getsemanę ir mintimis pasinerkime į šį įvykį, aprašytą evangelijose:

„Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos.” Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi.” Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!” Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Nepajėgiate nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.” Ir vėl nuėjęs antrą kartą meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!” Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios. Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat” (Mt 26, 36-46).

Trys sinoptiniai evangelistai – Morkus, Matas ir Lukas – nuosekliai ir išsamiai aprašė šį įvykį. Iš trijų pasakojimų labiau išsiskiria Luko aprašymas. Jis perteikiamos istorijos dramatiškas spalvas sutirština ryškiomis detalėmis: Jėzaus vidinės kovos valandą Jo prakaitas srūva kraujo lašais, bet maldos įkarštyje pasirodę angelai – antgamtinės būtybės – sustiprina kenčiantį Viešpatį. Šito nemini kiti du evangelistai. Tad nors pasakojimai šiek tiek skiriasi, vis tik visi autoriai aiškiai perteikia tą pačią žinią tikintiesiems: budėjimo malda, arba nuoširdus Dievo ir Jo valios ieškojimas, sunkią valandą yra neįkainojamos vertės. Juk Dievas mumis rūpinasi ir guodžia bei stiprina prislėgtą sielą. Būtent toks paraginimas tą naktį nuskambėjo mokiniams iš kenčiančio Jėzaus lūpų: „Budėkite ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymus. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas” (41 eil.). Be Dievo Dvasios palaikymo, kurio taip reikia išbandymo valandą, kūnas palūš po dvasinio, emocinio ar fizinio sunkumo našta.

Getsemanė – „aliejaus spaustuvo” slėnis

Dabar pažvelkime į pasakojimą detaliau. Po vakarienės Jėzus, žinodamas, kad Jo kančia priartėjo, išėjo su savo mokiniais į Alyvų kalną. Tačiau šį kartą ne Alyvų kalnas, o Getsemanė buvo jų tikslas. Getsemanė – tai sodas tarp Alyvų kalno ir Jeruzalės šalia Kidrono slėnio, nuošali vieta, kurią mėgo Jėzus ir mokiniai. Daug ką pasakanti ir graikiška žodžio „Getsemanė” reikšmė – „aliejaus spaustuvas”. Tai savotiška slapta vieta, kur buvo spaudžiamas ir žemiškas alyvuogių, ir dangiškas sudužusios Jėzaus širdies maldos aliejus. Kaip Jėzaus, taip ir mūsų gyvenimo kelyje Dievo Apvaizda lemia, kad patektume į tokius „spaustuvus”, – kai sunkūs išbandymai, atrodo, spaudžia visą mūsų gyvastį, o tada lyg brangus aliejus ištrykšta nuoširdžios maldos šauksmas Dievop. Getsemanė per krikščionybės istoriją tapo visų krikščionių sielvarto ir sykiu patiriamo Dievo sustiprinimo maldojesimboliu bei įgijo metaforinę prasmę. Apibūdindami sunkų gyvenimo laikotarpį, kartais sakome: „Ėjau per savo Getsemanę” – t. y. didelis sielvartas buvo suspaudęs mano sielą arba buvau mirtinai nuliūdęs, bet Dievas paguodė mane, kai ieškojau Jo veido.

Taigi Jėzus, palikęs kitus mokinius kalno papėdėje, Petrą, Jokūbą ir Joną nusivedė į Getsemanę. Tai tie patys mokiniai, kurie su Juo visai neseniai buvo ant Atsimainymo kalno ir ten, sužavėti Dievo artumo šlovingumu, norėjo likti visą laiką. Bet dabar juos Jėzus vedė ne ant kalno, kur atsiveria apreiškimo šlovė, bet į slėnį – į „sielos spaustuvą”, kur su jais pasidalino savo sielvartu ir prašė kartu melstis (37-38 eil.).

Getsemanė – maldos slaptuma – visus juos turėjo paruošti tamsos siautėjimo valandai. Jėzus paeina kiek toliau nuo mokinių ir sukniumba, parpuola veidu į žemę (39 eil). Suklupimas simbolizuoja menkumą, silpnumą, bejėgiškumą ir nusižeminimą. Iš Jėzaus galime pasimokyti ne slopinti, ne slėpti didelio širdies liūdesio, savo silpnumo po dirbtinio optimizmo kauke ar po išdidumo šarvais, bet nusižeminę maldoje nuoširdžiai išlieti skausmą Dievui. Tik Jis numalšina stiprų vidinį sielvartą ir nuramina abejonių bei nevilties bangas. Jėzus sulaukė antgamtinio Dievo sustiprinimo, kad pajėgtų įvykdyti Jo valią, – atpirkti žmoniją: „Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino” (Lk 22, 43). Idant gyventume pagal Dievo valią ir vykdytume Jo nuostatus, mums savo jėgų nepakanka, reikia Jo galios sustiprinimo.

Getsemanės pasakojimas atskleidžia dramatišką vidinę Jėzaus kovą tarp nenoro mirti ir noro paklusti Dievo valiai. Tą naktį Jėzus ilgai ir įtemptai, net tris kartus meldė Dievo, kad, jei įmanoma, karti taurė praeitų Jo negerta, bet vis dėlto tebūna taip, kaip nori Dievas. Malda intensyvėjo ir pasiekė kulminaciją, kurią mini Lukas:„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn”(Lk 22, 44). Akistata su sielą draskančia, bauginančia, neišvengiamai artėjančia mirtimi… Jėzaus esybėje varžėsi žmogiškas silpnumas ir dieviškas paklusnumas dangaus Tėvui. Nors iš pradžių Jo maldavime girdėjosi prašymas atitolinti kančios taurę, bet galiausiai Jėzus atsiduoda Tėvo valiai: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!” (42 eil.) Tada Dievo ramybė užliejo Jo sielą, Jis įgijo dvasios stiprybės ir ryžto.

Biblijos skeptikai, kurie netiki Jėzaus dieviškumu, Getsemanės atvejį pasitelkia kaip vieną iš argumentų, neva liudijantį, kad Jėzus buvo tik žmogus, nes čia labiausiai matomas Jo žmogiškas silpnumas, pažeidžiamumas, dramatiška vidinė kova. Tačiau toks Jėzus, suklupęs ant kelių ir besimeldžiantis Tėvui, mus, krikščionis, labiausiai guodžia ir parodo, kaip elgtis, kai patys patiriame sunkius išbandymus. Jis kviečia melstis.

Kontempliatyvi ieškojimo malda

Jėzaus malda Getsemanėje primena kontempliatyvią maldą, kuri itin veiksminga sunkiuose gyvenimo lūžiuose. Tokioje maldoje neretai vyrauja vidinė kova, agonija – įtampa tarp išorinės ir vidinės būsenos. Ji pasižymi ne žodžių gausa, bet Dievo išgyvenimu. Bibliniai kontempliatyvios maldos pavyzdžiai galėtų būti įvairūs: tai ir maldos kitomis kalbomis, mums nesuprantamais Dvasios atodūsiais, slaptų dalykų kalbėjimas Dievui (1 Kor 14, 2; Rom 8, 26); tai ir aklojo Bartimiejaus desperatiškas, nenumaldomas besikartojantis šauksmas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!” (Mk 10, 47-48); arba sugrįžusio pas Tėvą palaidūno sūnaus paprasta, bet nuoširdi atgailos malda: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!” (Lk 15, 18). Galiausiai tai ir mylimosios iš Giesmių giesmės knygos neatlyžtantis sužadėtinio ieškojimas, simbolizuojantis tikinčiojo širdies ilgesį savo mylimojo Viešpaties: „Naktį savo guolyje ieškojau to, kurį myliu; aš ieškojau jo, bet neradau. Aš kelsiuosi, eisiu į miestą, vaikštinėsiu miesto gatvėmis ir aikštėmis, ieškosiu savo mylimojo. <…> Praėjus pro juos, radau tą, kurį myliu. Pagavau jį ir nepaleidau, kol neįsivedžiau į savo motinos namus, į kambarį savo gimdytojos” (Gg 3, 1-4).

Kontempliatyvaus maldavimo žodžiai ir širdies intencijos kartojamos, tai apmąstoma tyloje tol, kol sielą apgaubia Dievo artumas, Viešpats ateina ir palytėja beisimeldžiantį. Antai Teresė Avilietė, XVI amžiaus mistikė, derinusi kontempliaciją ir aktyvią tarnystę, maldos gyvenimą palygino su vandens patekimu į sodą įvairiais būdais. Ji samprotavo, jog sodas – tai žmogaus siela, o vanduo – santykio su Dievu užmezgimo lengvumas. Vandenį galima nešti kibirais – kai įdedama daug tikinčiojo pastangų, darbo bei dvasinės disciplinos (skaitymas, mąstymas, malda). Galima į sodą nutiesti vamzdyną-akveduką – mažiau darbo (sielos pasišventimo malda Dievui). Taip pat galima išvedžioti ir visą laistymo sistemą – dar mažiau darbo (kontempliacinė malda – atsidavimas Dievui iš mylinčios sielos gelmių). Tačiau geriausiai kiekvieną sodo kampelį pagirdo ir permerkia tik lietus – tai Dievo malonė, kurią patiriame neužtarnautai. Dievo aplankymas užpildo sodą dvasios vandeniu iš dangaus, pagirdydamas sielą tobulai, tai keičia gyvenimo situaciją iš esmės.

Tad didelių sunkumų metu tinka ir savidisciplinos – budėjimo, ir pasišventimo bei meilės malda, kol galiausiai Viešpats pats išlieja lietų iš dangaus. Iš savo gyvenimo patirties pastebėjau, jog sunkiausiais momentais galiu tik dejuoti dvasioje ir kartoti maldą iš kelių žodžių, bet jie kaskart nuskamba vis intensyviau: „Gelbėk mus nuo pikto” arba tiesiog „Viešpatie, gelbėk” – tai trumpiausia apaštalo Petro malda, jam skęstant audringame ežere. Viešpats stebuklingai teikia savo paguodą, sustiprina ir gelbsti tą, kuris šaukiasi Jo vardo.

Dvi skirtingos reakcijos į sunkumus

Getsemanės pasakojime atskleisti du skirtingi pavyzdžiai, kaip tikintieji gali elgtis išbandymų metu. Jėzus – dvasiškai aktyvus, Jo mokiniai – pasyvūs.

Evangelistai vaizduoja kontrastišką situaciją. Jėzaus ir mokinių laukia tamsiausia dvasinė naktis per visą jų tarnystę. Jėzus tai žino, mokiniai to nesupranta. Jėzus išbandymo akistatoje elgiasi dvasiškai. Nors sielvartaujantis ir kenčiantis vidinę agoniją, Viešpats maldoje atgauna jėgas, be kurių negalėtų įvykdyti Dievo valios (39, 42, 44 eil.). Tuo tarpu mokiniai, nesuvokdami pavojaus mąsto ir artėjančių įvykių svarbos, kol Jėzus meldžiasi, miega apimti sielvarto (40, 43, 45 eil.). Jie primena pranašą Eliją, kai jis pabėgo į dykumą nuo Jezabelės persekiojimo ir atsisėdęs po kadagiu desperatiškai meldė sau mirties, kol užmigo. Dievas jį žadino du kartus ir ragino gerti vandenį bei valgyti paplotį, kad sustiprėtų ir vėl galėtų vykdyti Jo valią (1 Kar 19, 3-8). Neretai ir mes, kai spaudžia sunkumai, būname tokie išsekę, jog, atrodo, galime tik miegoti arba mirti. Tačiau Jėzus savo pavyzdžiu Getsemanės pasakojime mus ragina net ir per baisiausius išbandymus ar krizes pakelti akis į Dievą ir šauktis Jo išgelbėjimo. „Miegaliai” mokiniai prarado galimybę įgyti maldoje stiprybės ir dvasios ryžto, jiems nepavyko išstovėti sunkumuose.

Tuo tarpu Jėzus po maldos pakilo sustiprintas, pasiruošęs vykdyti Tėvo valią. Nors prieš tai našta atrodė per sunki, dabar Jis buvo kupinas ryžto: „Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat” (46 eil.) Jėzus su dieviška drąsa pasitinka iššūkį, dvasinė kova jau laimėta maldoje, svyravimų nebeliko, misija bus įvykdyta.

Jėzaus Getsemanės patirtis mus moko, jog budėjimo maldoje patirtas dvasios ryžtas, drąsa, Dievo meilės palytėjimas sustiprina mus sunkumų akivaizdoje. Nemiegokime, kai būna sunkiausia, nors apatija, pasyvumas ir lenktų prie žemės. Nepraleiskime progos sustiprinti dvasią, verčiau melskimės! Išbandymų metu malda visuomet buvo ir bus patikimiausias tvirtybės šaltinis.