Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Sielos išganymo keliu

2016 22 birželio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Sielos išganymo keliu

Sielos išganymo keliuDidžiausias šiuolaikinio pasaulio poreikis

„Niekas negali būti ramus šiame gyvenime, kuris visas vadinamas pagundymu. Ar tas, kuris galėjo iš blogesnio pasidaryti geresnis, nepasidarys kartais iš geresnio blogesnis?“ – rašo vienas iš ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų – Augustinas („Išpažinimai“, 289 p.).

Tad norėčiau paliesti sielos išganymo temą – kodėl svarbus ir būtinas sielos išganymas? Ši žinia tepaskatina gilintis į save, ieškoti ramybės ir vidinio taikingumo kelio.

Žmogaus gyvenimas – mintys, jausmai, pasaulėžiūra – yra lyg didelis nuolatinio pagundymo laukas. Kartais geri dalykai gali sielą žlugdyti, o sunkūs gali ją atnaujinti. Pavyzdžiui, puikūs darbo pasiekimai yra neabejotinas gėris visuomenei, tačiau tai gali tapti blogiu pačiam žmogui, jei nuopelnai jį „išpučia“ ir skatina menkinti kitus. Tuo tarpu kito žmogaus patiriama kančia ar širdgėla, kuri dažniausiai pažeidžia žmogaus savivertę ir veda į nusivylimą, gali vesti prie širdies sudužimo, minkštinti ją, kai asmuo atsiveria transcendentiniam pasauliui – Dievo pažinimui ir pagalbai.

Svarbu pasakyti, kad mes, krikščionys, tik dėl Dievo gailestingumo esame ištraukti iš pasaulietinio gyvenimo, bet vis dar gyvename pasaulyje. Todėl nė vienas, net Dievo išteisintasis, negali nusiraminti dėl savo sielos saugumo ir ja nesirūpinti. Šventasis Raštas atskleidžia, kad Dievo vaikams per Kristaus malonę yra suteikta nuostabi galimybė iš blogesnio pasidaryti geresniam. Bet jei nesirūpinsime siela, galime, kaip sakė Augustinas, iš geresnių tapti blogesni…

Šiandieninis žmogus rūpinasi daug kuo – savo kūno sveikata, gražia buitimi, šeimos materialia gerove. Tai yra gerai, bet ne svarbiausia Dievo akyse. Viešpats kitaip dėlioja gyvenimo prioritetus, o rūpestį medžiaginėmis vertybėmis nukelia į paskutinę vietą, patikindamas, jog pats Dievas noriai rūpinasi žmogumi: Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai jums bus pridėta (Mt 6, 31–33). Viešpats ragina visų pirma ieškoti to, kas Dievo akyse yra svarbiausia žmogui. Tačiau tenka pastebėti, kad šiuolaikinis žmogus, veikiamas materialistinės kultūros – kai žmogaus vertė matuojama tuo, ką jis turi, o ne tuo, kas jis yra, – mažiausiai rūpinasi savo siela, kuri yra tikrasis Dievo akyse brangus žmogaus turtas.

Postmodernus pasaulis atsisakė požiūrio, kad Dievas yra absoliuti tiesa, todėl nebeatskiria, kas gera, o kas bloga. Dingo Dievo nubrėžta riba tarp gėrio ir blogio. Visa priimama kaip gėris, jei tik pačiam žmogui tai atrodo „gera“. Tačiau Dievo ir „nemadingų“, „neaktualių“ tiesų atmetimas arba ignoravimas veda asmenį ir visuomenę prie socialinių, politinių ir moralinių kataklizmų. Žmogus nebesuvokia savo prigimties, kurioje tuo pačiu metu slypi ir gėris, ir blogis, žeidžiantis tiek jį patį, tiek kitus. Šią skaudžią patirtį Šventajame Rašte apaštalas Paulius nusako tokiais žodžiais: Gero trokšti sugebu, bet padaryti – ne. Žmogus nebesupranta, kad didžiausias sielos poreikis yra išgelbėjimas iš mirtinos ligos, kuri vadinasi nuodėmė.

Toks nihilistinis mąstymas veikia ir mus, krikščionis, nes esame šios kultūros dalis. Todėl neramu, kad neretai ir tikintieji į savo sielos išganymą žiūri paviršutiniškai.

Kas yra sielos išganymas?

Sielos išganymas prasideda dvasine transformacija, kuri Biblijoje vadinama atgimimu, atgaila, atsivertimu. Tai asmens gręžimasis iš netikėjimo į tikėjimą Kristumi, Jo ant kryžiaus atliktu darbu, Jo išgelbėjimu. Širdies tikėjimą lydi gimimas iš naujo. Atgimusi žmogaus dvasia yra sukurta pagal Dievo atvaizdą, tai nauja širdis, kuri skatina mus atgailauti ir ieškoti Dievo. Tačiau mūsų pasaulėžiūra, mąstymas, mintys ir jausmai dar neišganyti, neatnaujinti. Atgimusi siela yra lyg puiki dirva – juodžemis, tačiau joje gali augti ir geri augalai, ir usnys. Jei ją prižiūrime, einame išganymo keliu, tuomet ji augina geras sėklas. Jei apleidžiame sielą, nors žemė ir labai gera, joje tebežels usnys ir erškėčiai.

Sielos išganymas – tai proto, jausmų ir žmogaus valios atnaujinimo procesas.

Protui nuolatos reikalingas atnaujinimas, nes jis buvo neteisingų, blogų, tamsių, manipuliatyvių, stabmeldiškų minčių saugykla. Mintys turi būti plaunamos Dievo žodžiu ir Dvasios vandeniu. Naujos mintys atspindi Kristaus nuostatas, ir jos surikiuotos taip, kad visada galima jomis pasinaudoti ne blogam (įtarumui, neapykantai, pykčiui), bet geram – mąstyti apie tai, kas gera ir šlovinga. Neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 2).

Jausmams irgi reikalingas išganymas. Anksčiau neigiami jausmai imdavo viršų – pyktis, susierzinimas, šauksmas, purkštavimas, teisimas… Kai siela yra ganoma, prižiūrima, neigiami jausmai nugalimi gėriu: atleidimu, atsiprašymu, atjauta ir meile. Suvaldyti jausmai – suvaldytas liežuvis.

Mūsų valia taip pat šaukiasi išganymo. Valia buvo pajungta nuodėmei. Todėl mes buvome „laisvi“ kiekvieną kartą pasirinkti blogį. Mums dažnai sunku rinktis tai, kas Tėvo, nes valia linkusi į blogį. Bet Kristuje mes pašaukti gyventi pagal Jo valią – tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Tebūnie ne mano valia, kuri renkasi bloga, bet Tavo, Tėve, valia, kuri renkasi tai, kas Tavo.

Kodėl nesirūpiname savo sielos išganymu?

Neretai mes visaip teisinamės ir dėl amžinybės, ir dėl savo sielos išganymo: „Niekas nežino, kas bus anapus… Kokia nauda gyventi pagal Dievo žodį, jei visi nueina į kapą?“

Susimąstykime, kodėl apie sielos išganymą mąstome kaip apie nereikšmingą? Viena iš priežasčių – pažįstame Dievą tik iš dalies, tik iš dalies išmanome teologiją, kuria vadovaujamės. Pastebėjau, kad dažnas krikščionis nesupranta Dievo teisingumo bei teismo tiesos ir Dievo gailestingumu bando pridengti visus pasirinkimus, kompromisus bei kliaudas. Tačiau Šventasis Raštas perspėja: Neapsigaukime! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 7–8).

Dažnai apsigauname, pataikaudami sau, kai manome, kad dėl mūsų sielos išgelbėjimo jau viskas padaryta. Dangstomės kaip Adomas Edeno sode figos lapais – mums patogiomis Biblijos eilutėmis, nesigilindami į esmę. „Įtikėjome Kristų, todėl nestosime į teismą“, – mąstome. Jeigu šią akimirką mirtum, galėtum sau pritaikyti šią Šventojo Rašto tiesą. Bet jei toliau gyvename, Viešpats laukia mūsų išganymo kelyje, kad mumyse atbaigtų išgelbėjimą: Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu (Fil 2, 12).

Dievas ne šališkai, bet teisingai teis visus (Rom 2, 1–16) – ir įstatymo žinioje esančius, ir tuos, kurie be įstatymo gyvena, nes pati sąžinė visus tai kaltina, tai teisia. Apie kai kuriuos pasakyta, kad jie išsigelbės kaip per ugnį. Dievo ugnis bus teismas, kai siela stovės prieš patį Tyrumą, Moralę, Gėrį ir Gailestingumą. Jo sprendimo nežinome nė vienas.

Sielos ganymas vyksta jau žemiškame gyvenime, kai patiriame Dievo Teismo ugnį ir Dvasia mus smerkia dėl nuodėmių – širdies kietumo artimo atžvilgiu, meilės pinigams, godumo, išdidumo, pasipuikavimo, vaidingumo, piktumo, kivirčų, teisimo, smerkimo – tam, kad išteisintų ir apvalytų. Tuomet pradedame matyti sielos išganymo būtinumą. Kol dėmių nematome, ir sielos ganyti nėra jokios prasmės. Bet leiskime jau žemėje Dievui ištirti mūsų sielą „rentgeno aparatu“ – Dievo žodžiu. Tuomet įsitikinsime, kad sielai reikalingas išganymas, ir, be jokios abejonės, pradėsime ieškoti Dievo kaip ištroškusi elnė vandens.

Kas kaltas?

Yra karta, kuri keikia tėvą ir nelaimina motinos. Karta, kuri laiko save švaria, bet nenusiplauna savo purvo (Pat 30, 11–12). Kaip žmogiška nuolat save teisinti ir nematyti kaltės…

Kai nusidėjo mūsų protėviai, Adomas ir Ieva, jie puolė teisintis prieš Dievą, lyg būtų nekalti. Sulaužę Dievo priesaką nevalgyti vaisių nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio, jie pasislėpė nuo Dievo, o vėliau dėl nuopuolio kaltino kažką kitą, tik ne save. Tai lyg taisyklė – kai išsisukinėjame, o po to kaltiname kitus, vadinasi, pirmiausia patys esame kalti. Jei norisi teisti kitą, žinok, kad pats esi kaltas ir neteisus. Surask savo kaltę, pamatyk, kur pasirinkai klaidingai ir elgeisi neteisingai. Kalbėdamas su pirmąja šeima, Dievas laukė jų atgailos, – kad Jis galėtų pasigailėti, o vėliau išteisinti. Bet jie vis labiau save teisino, o kitą smerkė: Adomas kaltino Ievą, Ieva – žaltį, o žaltys – Dievą. Tipiškas uždaras kaltinimų ratas – šėtoniškas šokis, kurį gali nutraukti tik atgailaujantis.

Dažnai tenka matyti ir žmonių, įpuolusių į teisuoliškumo spąstus. Teisuoliškumas dengia sąžinės purvą bei skatina nepagrįstą pasitikėjimą savimi. Tačiau, anot Patarlių knygos autoriaus, kas save laiko švariu, bet nenusiplauna savo purvo dieviškos aukos krauju, Dvasios ir Žodžio vandeniu, vis tiek bus purvinas viduje.

Nuolatinis savęs teisinimas – tai kritusio žmogaus bruožas. Joks žmogus negali savęs padaryti teisiu. Išteisinti gali tik Dievas, kuris per amžius buvo, yra ir bus teisus bei šventas. Išteisinimas yra Dievo malonės dovana, kai sudužusi širdis priima Jo atleidimą. Vėliau laukia sielos išganymo kelias, kuriuo Kristus kviečia mus eiti, sekant Jo mokymo pėdomis ir vis atnaujinant savo protą, jausmus, valią ir pasaulėžiūrą iki šviesios dienos.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai