Trisdešimt metų laisvi

Šiais metais KOVO 11 dieną švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, mes švenčiame ir trisdešimt metų LAISVĖS, DEMOKRATIJOS pamokas mūsų tautoje.

Esu tos kartos žmogus, kuris dar prisimena sovietų sistemos nelaisvę, kontrolę ir vidinių žmogaus laisvių – tikėjimo, žodžio ir sąžinės – suvaržymą ir apribojimus. Mano vaikystė ir mokykliniai paauglystės metai praėjo nelaisvoje, sovietinėje Lietuvoje. O jaunystė – jau laisvoje tėvynėje. Man buvo 21 metai, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Tais lūžio metais formavosi ir laisvo, ir tikinčio, pašaukto tarnauti Dievui naujoje Lietuvoje, žmogaus tapatybė.

Dar gerai prisimenu aną laiką, kai skambėjo svetimi himnai, keliamos buvo svetimos vėliavos, brukama sovietinė ideologija ir, pamenu, kaip kūrėme jau laisvą Lietuvą. Laisvoje Lietuvoje kūrėme šeimas, gimdėme ir auginome savo vaikus. Laisvoje Lietuvoje kūrėme ir auginome bažnyčias, naują tikinčiųjų kartą. Tikėjimo, vilties ir meilės galia, klūpint maldoje, ėjome per visokias tautos ekonomines, demokratines ir dvasines krizes, bet visada džiaugiamės, kad esame laisvi. Nėra didesnės kančios, kaip žmogui – laisvam Dievo kūriniui, būti kitų žmonių, totalitarinių ideologijų pavergtiems, kontroliuojamiems, kai sąžinę verčia parduoti, paminti arba kentėti dėl savo vidinių įsitikinimų. Dar prisimenu tą nelaisvės kartų skonį su pirmomis paaugliško maišto ir tiesos troškimo bangomis…

Pagalvojau, kad mes tapome ta karta, kuri pirmoji auginome savo vaikus laisvėje. Teko nemažai ieškoti, mokytis, eksperimentuoti. Kaip mums pavyko? Ar užauginome laisvą ir orų žmogų, kuris supranta laisvės skonį? Ateitis parodys… Pirmieji laisvėje gimę vaikai šiandien jau trisdešimties metų – brandūs žmonės, brandi nauja karta, kuri laisvėje pradeda auginti antrąją kartą. Visos kartos susiduria su savo iššūkiais. Laisvos kartos turi atsakomybę rinktis pačios, kokiu keliu eiti, ko siekti, ko labiausiai norėti, ką dirbti, kur gyventi… Linkiu, kuriant gerovės valstybę, išlaikyti laisvos, orios ir tikinčios tautos troškimo kvapą, kuris kyla iš mūsų pačių, mūsų upių ir jūros, mūsų žemės širdies, kaip pastebi poetas B. Brazdžionis! Su mūsų visų ŠVENTE!

Kas savo žemės širdį jaučia

Kas savo žemės širdį jaučia
Iš juodžemio vagų gimtinių,
Kas savo žemės širdį jaučia
Srovėj upelių sidabrinių,
Kas savo žemės širdį jaučia
Mažam laiškely rugio daigo,
Kas savo žemės širdį jaučia
Gyvoj gėlėj po gruodžio speigo,
Kas savo žemės širdį jaučia
Bangoj melsvųjų marių lino,
Kas savo žemės širdį jaučia
Kai vargo pėdos dirvą mina,
Kas savo žemės širdį jaučia
Kai žydi rožės ir kai sninga, –
Galybių Viešpats maloniausias
Palaimins derlių jo dosningai.

Bernardas Brazdžionis. 1943.09.20

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.