Šiandien minime 25 – ąsias sausio 13 d. metines, kai visa tauta ir jos valdžia susitelkė ginti savo laisvės.

Tūkstančiai susirinkusių beginklių žmonių prie Radijo ir televizijos bokšto, Aukščiausios tarybos rūmų, visose Lietuvos strateginėse vietose stojo prieš  SSRS karinės jėgos organizuotus šturmus taikia galia. Gatvėse ir aikštėse skambėjo patriotinės dainos, kilo tikėjimo giesmės ir maldos Aukščiausiajam. Pamenu, kaip sausio 13 d. rytą karštai meldėmės bažnyčioje už laisvės dovaną, o po to išėjome į Šiaulių gatves kalbėti apie Evangelijos jėgą, Kristaus malonę, kuri gelbsti ne tik žmogų, bet ir tautą. Su jaunatvišku įkarščiu giedojome: „Lietuva bus išgelbėta,  tikėk Dievo Žodžiu”. Tokios giesmės skatino ir patriotiškumą, ir dvasingumą. Žmonėms patiko jas giedoti su mumis kartu. Nes žmonės jau buvo pavargę nuo sovietinės netikėjimo eros, kurioje buvo uždraustas Dievo žodis – Biblija,  tikėjimo sklaida. Tautos laisvės troškimas pratrūko, kaip užtvanka, kartu su vidinės dievoieškos banga.

Per sausio 13 d. kruviną akciją žuvo 13 mūsų tautiečių, 500 žmonių buvo sužeista. Tačiau tautos laisvės troškimas, susitelkimas ir tikėjimas buvo neįveiktas. Nematoma Dievo ranka nubloškė stipriųjų galią, išplėšė mažą, bet laisvę mylinčią, tautą iš galingųjų nasrų.

Šiandien kyla padėkos malda Aukščiausiajam, kad stovėjo už mus, ir tauta ištrūko į laisvę…

Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis (o šiandien Lietuva), –
jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,
jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mūsų sielas,
gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.
Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.
Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.
Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas. (Psalmė 124)

Kelios nuotraukos, minint sausio įvykius.