Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Apie atgailą, atsivertimą ir atgimimą

2014 17 rugsėjo | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Apie atgailą, atsivertimą ir...

vanduoDvasinis žmogaus išgelbėjimas yra unikalus ir didžiai paslaptingas Dievo darbas. Visų laikų krikščionys turi savo atgimimo istoriją, Dievo duotą dvasinį alsavimą sielai, vidinį pabudimą, amžino gyvenimo dovaną.

Prisilietęs prie šių istorijų, supranti, kad kiekviena iš jų yra tarsi gyvasis Dievo šaltinis, ištryškęs žmoguje, galintis pagirdyti kiekvieną, kas prie jo prisiartina. Skaitydama garsių Dievo žmonių atsivertimų istorijas buvau sužavėta Viešpačiu ir praturtinta dieviško artumo lobynu. Norisi kartu su psalmininku sakyti: Dideli yra Viešpaties darbai, tyrinėjami visų, kurie juos mėgsta. Didingi ir šlovingi Jo darbai! Atsimintini yra Jo darbai” (Ps 111, 2-4). Straipsnio pradžioje pateiksiu kelių istorinių asmenybių dvasines mintis, suvoktas atsivertimo gelmėje, o vėliau aptarsime biblinę atgailos, atsivertimo ir atgimimo sampratas.

***

TereseTeresė Avilietė (1515 – 1582) – žinoma Ispanijos mistikė reformuotoja, kuri savo dvasiniame gyvenime sujungė gilų pamaldumą ir praktinį dvasingumą.

O, Dieve padėk man! Kaip aš nustebau, kai supratau, kiek daug kartų mano širdis nepaisė Jo teikiamos pagalbos! Išsigąstu, prisiminusi, kiek nedaug tegalėjau sau pati padėti, kokia buvau pavargusi nuo savo neryžtingumo pasišvęsti Dievui. Kai pradėjau skaityti Augustino „Išpažinimus”, atrodytų save pamačiau juose. Sekdama jo atsivertimo istorija knygos puslapiuose ir skaitydama, kaip jis išgirdo balsą sode „Imk ir skaityk”, pajutau, kad tuo pačiu momentu prabilo Viešpats ir į mano širdį. Aš ištirpau savo ašarose, sielojimesi ir didžiai sutrikau. Brangiausiasis Dieve, ką iškenčia siela ir kaip kamuojasi, kai praranda laisvę būti žmogaus šeimininke! Dabar stebėjausi, kaip galėjau gyventi įkalinta apmirusios sielos kentėjime. Dievui šlovė, kuris suteikė gyvenimą ir padėjo išsivaduoti iš mirties! ( The Complete Works of Saint Teresa of Jesus, trans. and ed. Allison Peers, London, 1944, 57 psl.)

***

PaskalisBlezas Paskalis (1623 – 1662) – prancūzų mokslininkas, giliai tikintis žmogus, apjungęs aštrų mokslinį protą ir dvasingumą.
Ugnis. Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, ne filosofų ir mokslininkų (Iš 3, 6; Mt 22, 32).
Tikrumas. Tikrumas. Jausmas. Džiaugsmas. Ramybė.
Jėzaus Kristaus Dievas. Deum meum et Deum vestrum (Mano Dievas ir Tavo Dievas, Jn 20, 17). Užmarštis pasaulio ir viskas, kas jame, išskyrus Dievą.
Jį galime atrasti tik tuo keliu, kuriuo pamoko Evangelija.
Žmogaus sielos didybė.
Teisingiausias Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau (Jn 17, 25).
Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmo ašaros.
Buvau save atskyręs nuo Tavęs.
Derelinquerunt me fontem aquae vivae (Jie paliko mane, gyvojo vandens šaltinį ( Jer 2, 13)).
Tai yra amžinas gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siustąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).
(E. Cailiet , J. C. Blankenagel. Great Shorter Works of Pascal. Westminster Press, Philadelphia, 1948, 117 psl.)

***

FoksasDžordžas Foksas (1624 – 1691) – 17 a. kvakerių judėjimo pradininkas. Jis skelbė nesibaigiantį Dievo apreiškimą, kurio esmė – Kristaus šviesa, esanti kiekviename žmoguje.

Kartais man tekdavo pakelti didelius pagundymus, mano vidinis žmogus sunkiai kentėjo. Bet mano padėties, dėl kurios verkiau dieną ir naktį, niekas negalėjo pakeisti, tik vienas Viešpats. Jis parodė man skausmingą vargšo žmogaus prigimtį. Tai Sodomos ir Egipto šunų, kiaulių, gyvačių, faraono, Kaino, Izmaelio, Ezavo prigimtis. Pamačiau tą prigimtį savy. Tada šaukiausi Viešpaties: „Kodėl tai turiu matyti, juk aš nieko panašaus nepadariau?” Viešpats man parodė tai, kad aš suvokčiau kiekvieno žmogaus padėtį. Taip aš pamačiau beribę Dievo meilę: tamsos ir mirties vandenyną užtvindė begalinis šviesos ir meilės vandenynas (L. John. The Journal of Georg Fox. Cambrige Univ. Press, 1952, 14 – 15 psl.).

Stulbinantys vidiniai Dievo išgyvenimai, keičiantys žmonių supratimus, intencijas, gyvenimo kryptį. Kiekviename pasakojime yra kažkas panašaus į kitų žmonių atsivertimo istorijas: Dieviškos gyvybės gūsis, supratimo pasikeitimas, apsisprendimas palikti mirties ir tamsos kelią, Dievo šlovinimas – visa tai Viešpaties Dvasios darbas. Kita vertus, kiekviena atsivertimo istorija išlieka savita ir nepakartojama. Kiek tikinčiųjų, tiek skirtingų minties ir potyrio niuansų, atspalvių – tai Dievo asmeninis prisilietimas prie kiekvieno. Viešpats yra didis Menininkas. Nors kiekvienoje drobėje ryškus Jo braižas, tačiau paveikslai skirtingi, neturintys kopijų. Tai, ką išgyvename asmeniškai, visada lieka autentiška, fenomenalu.
Pažvelkime į atgimimo fenomeną per tris biblines glaudžiai susijusias sąvokas soteriologijos (išgelbėjimo) doktrinoje: atgailauti – metanoeo (metanoew), atsiversti – epistrepho (epistrefw) , atgimti – anagennao (anagennaw). Tikiuosi tai suteiks galimybę atnaujintu žvilgsniu pažvelgti į žmogaus išgelbėjimo klausimo paslaptingumą ir padės įvertinti kiekvieną atsivertimą kaip nepakartojamą Dievo darbą tarp mūsų.

Atgaila

Žodis „atgaila” arba paraginimas „atgailauti” yra gana plačiai naudojamas Naujajame Testamente. Antai veiksmažodis metanoeo (metanoew) – atgailauti – paminėtas 34 kartus ( iš jų 16 kartų sinoptinėse evangelijose), o daiktavardinė jo forma metanoya (metanoia) – atgaila – 26 kartus (iš jų 10 kartų sinoptinėse evangelijose). Tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus ir vėliau Jo mokiniai nevengia gausių raginimų atgailauti ir tikėti. Įdomu pastebėti, kad evangelistas Jonas nevartoja šio žodžio nei savo evangelijoje nei laiškuose, nes labiau akcentuoja atgimimo aspektą, gimimą iš aukšto. Vis tik Apreiškimo knygos pradžioje, 2-3 sk., apaštalas Jonas, perteikdamas Viešpaties Jėzaus žodžius, ne kartą paragina septynias Azijos bažnyčias „atgailauti”, ir grįžti prie to, nuo ko nupuolė.

Kokia gi šio žodžio kilmė ir reikšmė?

Anot W E. Vine‘o, veiksmažodžio metanoeo pažodinis vertimas reiškia po to suprasti arba vėliau apsigalvoti ir susideda iš trijų graikiškų žodžių: meta (meta) – po to, numanomas pasikeitimas; noeo (noew) – suprasti; nous (nous) – protas, nuostata, tikslas, moralinė refleksija. Vadinasi, atgaila visų pirma reiškia ne pakitusias emocijas, bet pakeistą požiūrį, mąstymą, kryptį. Tai žmogaus apsigalvojimas, beje, visada į gerąją pusę, t.y. moralinis susivokimas, nusigręžimas nuo nuodėmės [1]. Šį atgailos aspektą puikiai iliustruoja evangelinis Jėzaus palyginimas apie tėvą ir du jo sūnus, kuriuos pakvietė pasidarbuoti vynuogyne (Mt 21, 28 – 32). Vienas pasakė „gerai, tėve”, bet nenuėjo, o kitas tarė „neisiu”, bet apsigalvojo ir nuėjo. Kristus tai pasakojo, lygindamas fariziejus su muitininkais ir paleistuvėmis, kurie eina pirmieji į Dievo karalystę, nes atgailauja, Jėzaus malonės dėka persigalvoja, pakeičia intencijas, o fariziejai lieka moraliai ir religiškai teisūs savo akyse.

Žinoma, atgaila paliečia ir mūsų emocijas. Teresė Avilietė sako: Ištirpau savo ašarose, sielojimesi ir didžiai sutrikau. Paskalis mini džiaugsmą ir džiaugsmo ašaras. Dž. Foksas teigia, jog matydamas savo padėtį verkė dieną ir naktį. O apaštalas Paulius kalba apie atgailą kaip dievišką liūdesį, kuris gimdo stiprų troškimą, uolumą, gerą atpildą (2 Kor 7, 9 -11).

Kai samprotaujame apie atgailą, neretai iškyla ir kitas klausimas: ar tai Dievo darbas, ar vis tik žmogaus pastangos persigalvoti?

Rašto tekstas kalba skirtingai. Vienais atvejais paraginimas atgailauti skamba kaip Dievo reikalavimas parodyti naujo gyvenimo deramus vaisius ( Mt 3, 8; Lk 3, 8; Apd 20, 21; 26, 20), kitais kartais – tai Dievo dovana arba Jo vedimas į atgailą (Apd 5, 31; 11, 18; Rom 2, 4; 2 Tim 2, 25).

Todėl vienareikšmiškai teigti arba vieną, arba kitą, neturime pagrindo. Atgaila žmogaus gyvenime yra Dievo dovana ir paslaptis, kad šis negalėtų pasigirti, jog savo pastangomis pasikeitė. Apaštalas Paulius, drausmindamas teisiančius kitus žmones, sako: Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4). Taigi Dievo, o ne žmogaus gerumas skatina atgailą. Kitoje Rašto eilutėje apaštalas Paulius pataria Timotiejui su prieštaraujančiais kalbėti maloniai ir ramiai: Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą (2 Tim 2, 24 – 25). Pasirodo, Dievo žmogaus švelnus, malonus ir romus atsakymas prieštaraujančiam pašnekovui gali tapti Viešpaties teikiama atgaila priešininkui. Tad Dievo gerumas skatina keisti mąstymą tiek savimi pasitikinčiam tikinčiajam, tiek prieštaraujančiam netikinčiam.

Kita vertus, atgaila, pasiekusi žmogaus širdį ir paveikusi moralinį apsisprendimą, negali likti bevaisė. Jei keičiasi mąstymas, keičiasi ir gyvenimas. Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų, – šiais žodžiais apaštalas Paulius apibūdina savo tarnystę karaliaus Agripos akivaizdoje (Apd 26, 20). Jis visus žmones ragino apsigalvoti, pakeisti mąstymo kryptį, nuo bedievystės gręžtis į Dievą bei gyventi pagal naują mąstymą.

Senajame Testamente atgaila nėra taip aiškiai siejama su nuodėme ar suvokiama kaip mąstymo, intencijų ir tikslo pakeitimas. Ji labiau suprantama kaip apgailestavimas nepavykus pasiekti tam tikrų lūkesčių. Toks gailėjimasis, sielojimasis, širdgėla būdinga tiek Dievui, tiek žmonėms. Išplitus nuodėmei, Dievas „gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdy” (Pr 6, 6). Tuo tarpu Naujajame Testamente kvietimas atgailauti skamba ne kaip bendra širdgėla, apmaudas, bet asmeninis raginimas pakeisti mąstymą, nusisukant nuo nuodėmės ir atsigręžiant į Dievą.

Atsivertimas

Dabar pažvelkime į kitą artimą sąvoką, kuri siejasi su mūsų išgelbėjimu – „atsiversti” (gr. epistrepho (epistrefw) ). Naujajame Testamente jį aptinkame 39 kartus. Šis veiksmažodis susideda iš dviejų graikiškų žodžių: strepho (strefw) – pasisukti ir epi (epi) link, į. Tad „atsiversti” reiškia pasisukti, nusigręžti nuo kažko į Dievą, iš vienos būsenos pereiti į kitą. Apd 9, 35 pasakyta, kad apaštalui Petrui išgydžius aštuonerius metus paralyžiuotą ir gulintį patale Enėjų, <…> visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį. Apd 11, 21 rašoma, kaip išsklaidytieji Jeruzalės tikintieji Antiochijoje skelbė Viešpaties žodį, o kadangi Dievo ranka buvo su jais, tai <…> didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį. Kai Paulius ir Barnabas Listroje stebuklingai išgydė luošį, o žmonės norėjo juos pagarbinti, apaštalai šaukė: Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą (Apd 14, 15). Tuo tarpu apaštalas Jokūbas kalba apie tikinčiųjų, nuklydusių nuo tiesos, sugrąžinimą iš klystkelio (Jok 5, 19-20). Visais šiais atvejais nusakomas vidinis pasisukimas nuo tuštybės, klystkelio, bedievystės, stabmeldystės į gyvąjį Dievą. Kaip saulėgrąža gręžiasi nuo šešėlio į saulės šviesą, taip žmogaus siela, paliesta Dievo malonės, pasisuka nuo stingdančios nuodėmės šešėlio į Gyvenimo šviesą. Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą, – kalbėjo Jėzus (Jn 8, 12). Dž. Foksas savo išgyvenimą išreiškia tokiais žodžiais: Taip aš pamačiau beribę Dievo meilę: tamsos ir mirties vandenyną užtvindė begalinis šviesos ir meilės vandenynas.

Daiktavardis atsivertimas – epistrophe (epistrofe) – Naujajame Testamente pavartotas tik vieną kartą (Apd 15, 3).

Atsivertimas – tai žmogaus atsakas Dievui, tačiau jis yra paskatintas pagrindinės priežasties – patraukiančios ir gelbstinčios Viešpaties malonės. Žmogus tik atsiliepia į šaukimą ir Šventosios Dvasios darbą jo širdyje.

Atgimimas

Atgimimo sąvoka Naujame Testamente yra išreiškiama keliais graikiškais žodžiais. Anagennao (anagennaw) – atgimdyti – pavartotas vos du kartus (1 Pt 1, 3; 23). Apaštalas Petras sako, jog mes esame atgimdyti iš Dievo gailestingumo Kristaus prisikėlimu ir iš nenykstančios sėklos, gyvu Dievo žodžiu. Petro paminėta sąvoka kilusi iš dviejų žodžių: gennao (gennao) – pagimdyti, pradėti gyvybę, sukurti, ir ana (ana) – vėl, arba iš aukšto.

Apaštalo Jono raštuose daug kalbama apie gailestingą Dievo veiksmą, apreikštą visiems tikintiems – tai iš aukšto suteikta Dievo vaikų prigimtis. Tačiau visais tais atvejais Jonas vartoja ne Petro minimą anagennao, bet paprasčiausiai geone -pagimdyti, gimę (Jn 3, 3,5, 7; 1 Jn 2, 29; 3, 9; 4, 7; 5, 1, 4, 18). Tai Gimdytojo ir pagimdytųjų metafora. Kaip žemiškieji tėvai pradeda žemiškųjų vaikų gyvybę, taip dangiškasis Tėvas pagimdo savo vaikus, atgimdydamas tikinčiųjų dvasią. Panašiai kaip žemiškieji vaikai panašūs į savo tėvus, taip ir Dievo vaikai turėtų būti panašūs į dangiškąjį Tėvą: mylėti, nenusidėti, būti teisiais. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo(1 Jn 3, 9). Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (1 Jn 4, 7). Juk gera dieviška prigimtis negali daryti blogo, teisi – nuodėmiauti, mylinti – nekęsti… Apaštalas Jonas, atskleisdamas Dievo prigimtį mumyse, ragina tikinčiuosius gyventi naują Dievo dovanojamą gyvenimą.

Savo evangelijoje Jonas Jėzaus pokalbyje su Nikodemu mini atgimimo būtinumą (Jn 3, 3, 5, 7). Čia sakoma, kad įeiti į Dievo karalystę savo pastangomis neįmanoma, galime tik gimti iš aukšto. Vėl autorius pavartoja veiksmažodį gennao – gimti su prieveiksmiu anothen (anoqen) iš naujo, iš aukšto. Akivaizdžiai matome, kaip apaštalas gretina žemišką gimimą su dangiškuoju. Tik pirmu atveju žmogus gimsta iš kūno ir kraujo, antru – iš Dvasios ir vandens. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia (6 eil). Gimimas yra apaštalo Jono pamėgtas motyvas, padedantis atskleisti, kas vyksta žmoguje, kai jis tampa nauju kūriniu.
***
Taigi visos šios trys sąvokos – atgaila, atsivertimas ir atgimimas – kalba apie tą patį paslaptingą Dievo išgelbėjimą, kurį patiriame per Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Iš visų trijų nagrinėtų atgimdymo sąvoka aiškiausiai akcentuoja Dievo maloningą darbą. Baigdama noriu pabrėžti, kad žmogaus išgelbėjime svarbiausią vietą užima Dievo gerumas ir malonė – kaip pirminė išgelbėjimo priežastis, o žmogaus atsisukimas, persigalvojimas, pasirinkimas Dievo kelio – kaip antrinė.
Tyrą širdį galime pasiekti tik per vieną Jėzų Kristų (Makarijus Egiptietis).

——————————–
[1] W. E. Vine, An Expository Dictionary of New Testament Word. Fleming H. Revell Company, New Jersy, 1966, 279 -280 psl.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai