Vargšė puikioji siela, ten, kur tu esi, yra revoliucija, ten ryšiai nutraukiami su nuosmukiu, ten naujas gyvenimas, ten Dievas. Siela yra meilė, siela yra ateitis, o visa kita tėra tik daiktas, medžiaga, kliūtis, laužanti formas ir lavinanti mūsų dievišką jėgą.

Tavo siela nepasiskųs tau, kad tu per mažai rūpinaisi politika, kad per mažai dirbai, per mažai neapkentei priešų, per mažai tvirtinai sienas. Bet ji tikriausiai pasiguos, kad tu pernelyg dažnai bijojai jos reikalavimų ir sprukdavai nuo jų, niekad neturėjai laiko su ja, tavo jauniausiu ir mieliausiu vaiku, užsiimti, pažaisti, įsiklausyti į jos giesmę, kad dažnai ją pardavinėjai už pinigus, išdavei už privilegijas.

Tapsi nervingas ir priešiškas gyvenimui, – tai sako tavo siela – jei mane apleisi, toks liksi ir sužlugsi, jei neatsigręši į mane puoselėdamas visiškai naują meilę ir rūpestingumą.

Ja sekė didieji pamokslininkai ir šventieji, didvyriai ir kankiniai, tik ja didieji karvedžiai ir užkariautojai, didieji burtininkai ir menininkai, visi, kurių kelias prasidėjo kasdienybėje, o baigėsi palaimingose aukštybėse.

„Kas tau iš to, kad laimėsi visą pasaulį, bet pakenksi savo sielai”. (Mt 16, 26)

Ištraukos iš H. Hesės esės „Apie sielą” (1917 m.), iš vokiečių kalbos vertė Zigmantas Ardickas (Hermanas Hesė, Esė, Vilnius „Mintis”, 1991)

Hermanas Hesė (1877 – 1962) – žymus šveicarų rašytojas, eseistas, poetas, užaugęs pietisto dvasininko šeimoje, kurio senelis, iš motinos pusės, ilgus metus buvo protestantų misionierius Indijoje. Senelis tapo pirmuoju žmogumi, kuris pasėjo meilės sėklą Rytų kultūrai būsimojo rašytojo širdyje. Hermanas Hesė rašė intelektualius-psichologinius romanus, orientalistines studijas (tyrinėjo, kas būdinga Rytams, jų kultūrai), o 1946 metais tapo Nobelio premijos laureatu.

Nuotrauka fotografės Elenos Šumilovos