Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Bendrijų „Tikėjimo žodis“ ir „Tiesos žodis“ apsijungimas, teologinių studijų pradžia – 2001 / 2005 m. (V)

2021 19 gegužės | Apybraižos, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Apybraižos
  6. /
  7. Bendrijų „Tikėjimo žodis“ ir...

Nei sodintojas ką reiškia, nei laistytojas, tik Dievas augintojas. Sodintojas ir laistytojas yra viena, bet kiekvienas gaus atlygį pagal savo triūsą. Juk mes esame Dievo bendradarbiai, o jūs Dievo dirva, Dievo statyba. (1 Kor 3, 7-9)

Prieš tai buvusioje apybraižos dalyje kalbėjau, kaip praėjusio amžiaus pabaigoje panašaus dvasinio judėjimo Žodžio bendrijos ir bažnyčios vystė bendras tarnystes, ugdė vienybės saitus per spaudą, evangelizacijas, misijas, taip pat dalyvavo ekumeninėje bendrystėje ir, žinoma, kūrė skirtingus bažnyčių tarnavimų laukus – šlovinimo tarnavimą, tarnystę vaikams, paaugliams, jaunimui.

Peržengus naujo tūkstantmečio slenkstį, 2000 metus, bažnyčių bendrystė peraugo į glaudesnę jungtį, vieną juridinį vienetą su bendra pastoracijos, administravimo ir vadovavimo struktūra bei vizija. Prie šito darbo taip pat teko prisidėti, aktyviai dalyvauti bendrijos dvasinėje statyboje.

2000 m. Biblijos centras „Tikėjimo žodis“ reorganizavosi į Krikščionių bendriją „Tikėjimo žodis“, kuri jungė į bendrą juridinę struktūrą per 20 „Tikėjimo žodžio“ bažnyčių Vilniaus ir Kauno regione. Tais pačiais metais bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis perdavė mums žodinį šios bendrijos pastorių kvietimą prisijungti „Tiesos žodžio“ bažnyčioms prie bendrijos ir toliau kurti bendrą tarnystės Kristui patirtį Lietuvoje. Aptariame šį kvietimą su Šiaulių bažnyčios misijos pastoriais, vyresniaisiais, pamokslininkais. Dar anksčiau minėjau, kad Šiaulių bažnyčia buvo įkūrusi bei koordinavo per 10 „Tiesos žodžio“ bažnyčių Šiaulių krašte. Pasitarę su ganytojais nusprendėme leisti kiekvienai bažnyčiai savarankiškai apsispręsti dėl prisijungimo galimybės. Todėl 2000 m. pabaigoje Šiaulių krašto „Tiesos žodis“ bažnyčių pastoriai ir vyresnieji surengėme bendruomenių narių susirinkimus, kur buvo aptartas prisijungimo klausimas. Visos „Tiesos žodis“ bažnyčios pritarė ir palaikė šią iniciatyvą, kaip pozityvią ir perspektyvią, matydamos tolesnes galimybes kartu auginti vieną tikėjimo bendriją Lietuvoje. Pripažinome bendrą dvasinę sąsają ir supratome, kad turime vieną prabudimo istoriją, kurios metu puoselėjome „lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu“ (2 Pet 1, 1). Visą laiką, nors nepriklausomai, tačiau glaudžiai bendradarbiavome, atlikdami ne vieną darbą drauge Kristaus karalystės ir Jo nuostabaus vynuogyno labui.

2001 m. pradžioje įvyko dviejų bendrijų apsijungimas, kai „Tiesos žodžio“ bažnyčios laisva valia apsisprendė įsilieti į krikščionių bendriją „Tikėjimo žodis“. Tapome vienos bendrijos dvasiniais „bendra-architektais“ ir „bendra-statytojais“.

Kartu kūrėme Bendrijos pastoracijos, misijos ir vadovavimo tarnystes. Visą šį procesą prisimenu, kaip įkvepiantį, kvapą gniaužiantį, kai dalyvauji naujame, platesniame Dievo statinio – Kristaus bažnyčios statymo procese. Šiaulių bažnyčioms prisijungus prie „Tikėjimo žodžio“ bendrijos, sukūrėme naują pastoriavimo, administravimo ir vadovavimo struktūrą. Ji nuo pradžių buvo kolegiali tiek bendrijoje, tiek regionuose, tiek bažnyčiose. Įsiliejus Šiaulių bažnyčiai, buvo atsižvelgta į bažnyčių istorinę raidą, todėl bendrijoje aiškiai suformavome tris dvasinius-administracinius regionus aplink didžiuosius miestus: Vilnių, Kauną ir Šiaulius. Atsirado trys aiškūs bendrijos regionai – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, jungiantys bažnyčias aplink centrus. Tai buvo pamatinė ir istoriškai susiklosčiusi struktūra, per kurią vykdėme pastoracinę globą, betarpišką bendrystę ir administravimą regionuose, toliau ugdėme bažnyčias. Regiono bažnyčioms vadovavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių pastoriai, o bendrijai vadovavo Pastorių taryba, kurią sudarė 7 ganytojai (po 2 pastorius iš 3 regionų ir vyresnysis bendrijos pastorius). Pastorių taryboje sprendėme visos bendrijos pastoracinius, tarnystės, misijos ir vizijos, bei įvairius administracinius klausimus.

Bendrijos Pastorių taryboje ir Šiaulių bažnyčių regionui teko tarnauti bei vadovauti nuo 2001 m. iki 2017 m. pabaigos, kai po 17 metų tarnystės, pasikeitus bendrijos situacijai, pati pasitraukiau iš šių pareigų.

Būdama Šiaulių regiono pastore, nuolat susitikdavau su regiono ganytojais (kartą per mėnesį organizuodavau darbinius regiono pastorių susitikimus Šiauliuose), reguliariai apsilankydavome vieni pas kitus krašto bažnyčiose, taip pat organizuodavome įvairias pastorių atsinaujinimo išvykas. Su šiuo laikotarpiu sieja daug aktyvios, brandžios pastoracinės tarnystės patirties ir šviesių bendrystės prisiminimų. Dvasinis tarnystės judesys vystėsi ir į plotį, ir į ilgį, ir į gylį. Su krašto bažnyčių pastoriais bei tikinčiaisiais mus jungė ilga mūsų bendra istorija, įvairios tarnystės, kartu vykdyti projektai. Prisimenu ne vieną praleistą valandą asmeniškai bendraujant su ganytojais įvairiais, ir tarnystės, ir asmeniniais klausimais, taip pat maloniai atmintyje iškyla šilta bendrystė su bažnyčių tikinčiaisiais išvykų, seminarų, krašto konferencijų, švenčių metu, ar asmeniškai aplankius bažnyčias. Visi šie susitikimai, susilietimai su žmonėmis, šeimomis, su pastorių šeimomis yra labai brangūs bei šilti mano širdžiai. Su metais vis stipriau atminty išnyra tai vienas, tai kitas pokalbis, pasivaikščiojimas, bendra patirtis, malda. Kai kurie susitikimai būdavo sudėtingesni, pastoracinio ir mentoriško pobūdžio, kurių metu tekdavo spręsti krizes, konfliktines situacijas, nesutarimus, analizuoti tikinčiųjų požiūrių skirtumus, kritines situacijas. Tuomet praleidau ne vieną valandą konsultuojant ir meldžiantis su žmonėmis, tarnautojais, ganytojais. Visada siekiau, kad pastoracinė tarnystė būtų švelnios Kristaus dvasios, kuri „neužgesina gruzdančio dagčio, nenulaužia palūžusios nendrės”, nelyg motiniška globa, atjauta mylimiems Dievo vaikams, mat mes, žmonės, būdami trapūs savo gyvenimo kely patiriame įvairių sunkumų, nesklandumų ir iššūkių (tokią pastoracijos viziją stengiuosi puoselėti ir iki dabar). Negaliu pasakyti, kad tai lengvas darbas, viduje pareikalauja didelių pastangų suprasti kitą, nes nevienareikšmės situacijos ir įvairios aplinkybės reikalauja individualių sprendimų. Vis tik pasakojimas apie pastoracinės tarnystės niuansus yra kita istorija. Todėl čia daug nesiplėsiu.

Bendras tarnysčių vaisius

Apsijungus bendrijų bažnyčioms, toliau vystėme įvairias bendras tarnystes, kurios turėjo novatoriškumo žavesio, kėlė vidinį susidomėjimą ir dvasinį įkvėpimą. Atsimenu ne vieną tokią gana įspūdingą savo patirtimi, dinamika ir masteliu tarnystę.

Vienas įsimintiniausių to meto bendrijos evangelizacinių projektų buvo 2001 m. pavasarį įvykęs Velykinis automobilių maršas greitkelyje Vilnius – Kaunas. Bendrijos tikintieji su šeimomis ir vaikais suvažiavome iš visos Lietuvos į iš anksto priskirtus susitikimo taškus Vilniuje. Ten automobiliai buvo apklijuoti skoningai sumaketuotais vienkartiniais lipdukais, skelbiančiais tikėjimo, vilties ir meilės žinią, papuošti balionais, vėliavėlėmis. Išpuoštais automobiliais bei motociklais rinkomės prie Vilniaus Bernardinų sodo vartų. Sodo aikštelėje prie vartų įvyko maršą atidaranti evangelizacija, šlovintojai giedojo, mes, pastoriai, pamokslavome Evangeliją ir prisikėlusį Kristų, o tikinčiųjų būrys su vėliavėlėmis ir balionais smagiai šurmuliavo aplinkui saulėtą pavasario rytą. Šis automobilių maršas buvo aliuzija į tas velykines pėsčiųjų gatvių eisenas, kurias organizavome miestuose prabudimo pradžioje.

Po evangelizacijos Bernardinų sode tikinčiųjų automobilių ir motociklų kolona pajudėjo per visą miestą į greitkelį Vilnius – Kaunas. Kolonos priekyje važiavo nemažas baikerių būrys, vežini bendrijos simbolinėmis vėliavomis. Greitkeliu kolona nuvyko į Kauno miesto parką, kur taip pat buvo suorganizuota įspūdinga evangelizacija. Krikščionių vienybė, bendra Evangelijos tiesos sklaida moderniuoju būdu kūrė ypatingą atmosferą, bendrumo, džiaugsmo ir prisikėlimo vilties pajautą. Tai buvo pirmasis Lietuvoje tikinčiųjų automobilių maršas, skirtas Velykoms, kaip Kristaus prisikėlimo šventei. Atsigręžus atgal, suvokiu, kad toks maršas demonstravo ne tik tikėjimo tiesas, bet ir bendrijos indėlį į Lietuvos demokratinės visuomenės vystymąsį, kur šiuolaikinė, evangeliška krikščionių pasaulėžiūra gali drąsiai ir visavertiškai gyvuoti šalia tradicinės katalikų, ar kitos, netgi sekuliarios pasaulėjautos. Tai savotiškas laisvos visuomenės, sugyvenimo kultūros triumfas, kur priimtinas kiekvienas žmogus su jo pajauta ir žvilgsniu į pasaulį, dvasingumo ir kultūros išraiška.

Kitas tuo metu gana naujas, įdomus ir perspektyvus tarnystės laukas – tai sukurta viena bendrijos interneto svetainė – btz.lt, prie kurios atsiradimo prisidėjo ir mūsų bažnyčios tarnautojai. Kadangi po 2000 metų vis labiau pasaulyje išpopuliarėjo interneto paslauga, Vilniaus ir Šiaulių bažnyčios jau turėjo savo bendruomenių svetaines, kur publikuodavo informaciją apie bažnyčią ir sekmadienio pamaldų garso pamokslus. Tai buvo labai patogu žmonėms, ypač išvykusiems iš Lietuvos ir esantiems bet kuriame pasaulio taške perklausyti kiekvieną sekmadienį pamokslautą žinią. Internetinio ryšio galimybės jungė mus, lietuvius, ne tik Lietuvoje, bet ir pasklidusius užsienyje. Akivaizdu, interneto sklaida atnešė naują informacinių technologijų revoliuciją, garso kasetės liko fonduose, o informacijos sklaida tapo prieinama kiekvienam, kas turėjo asmeninę kompiuterinę įrangą.

Tad maždaug 2002 – 2003 m. kūrybinės komandos pastangomis, atsirado pirmoji bendrijos svetainė, kurioje buvo sujungtos Vilniaus ir Šiaulių bažnyčių svetainių pajėgos. Bendrijos tinklapio kūrimo projektui vadovavo šios idėjos iniciatorius mūsų bažnyčios administratorius Aidas Krikštaponis. Paprašiau jo pasidalinti savo prisiminimais, kaip viskas vyko. Aidas mielai sutiko papasakoti:

Žmonės vis labiau ir drąsiau pradėjo naudotis internetu, naršyti svetaines, ieškoti įvairios informacijos. Tuo metu Vilniaus ir Šiaulių bažnyčios jau turėjome savo svetaines. Apsijungus bažnyčioms, pamačiau, kad būtų labai naudinga bendrijai turėti vieną svetainę, kurią aplankęs žmogus galėtų atrasti visą ieškomą informaciją apie bendriją, jos bažnyčias.

Viename iš pastorių susitikime šia mintimi pasidalinau su pastoriumi Giedriumi. Giedrius pasakė, kad šiuo metu Vilniaus bažnyčioje nebūtų tokio žmogaus, kuris galėtų vystyti šį projektą. Tuomet Giedrius pasiūlė man pačiam imtis tokios iniciatyvos ir suburti komandą.

Buvo malonu, kai prie šio darbo mielai prisijungė programuotojas iš Panevėžio Audrius Valinskas ir dizaineris iš Vilniaus Mindaugas Misiūnas. Su šia pirmine komanda teko nemažai pasidarbuoti, sukurti visą bendrijos svetainės koncepciją, struktūrą, dizainą. Pagrindinė tinklalapio vizija buvo ta, kad žmogus patekęs į svetainę susidarytų bendrą vaizdą apie Krikščionių bendriją „Tikėjimo žodis“, kurioje galėtų rasti visą informaciją apie pastorius esančius bendrijoje, bendrijos valdymą ir struktūrą, lengvai atrastų esančias bažnyčias įvairiuose Lietuvos miestuose, jų pamaldų laiką, vietą, bei galėtų klausytis pagrindinių regionų Vilniaus, Kauno ir Šiaulių bažnyčių garso pamokslų įrašus vienoje interneto platformoje.

Kai šis projektas buvo pristatytas, bendrijos Pastorių taryboje pamatėme didelę svetainės ne tik informacinę, bet istorinę, ganytojišką vertę. Maža to, kad svetainėje kaupėsi ir archyvavosi visa garso bei rašytinio žodžio medžiaga, ji tiesiog puikiai atliepė tikinčiųjų dvasinio augimo poreikiams. Žmonės ne tik galėjo klausyti mūsų pamokslų, skaityti straipsnių, bet ir užduoti pastoriams jiems rūpimus klausimus. Tinklalapyje pradėjome Klausimų-atsakymų skiltį, o vėliau laikraštyje „Ganytojas” Klausiame pastoriaus rubriką, kurią man teko koordinuoti ir prižiūrėti. Visi svetainėje pateikti klausimai pasiekdavo mane, o aš juos atrinkdavau ir paskirstydavau bendrijos ganytojams. Ši rubrika ilgainiui praturtino laikraščio „Ganytojas“ turinį, o į svetainę keldavome kai kuriuos straipsnius iš laikraščio. Tokiu būdu bendrijoje susiformavo crossmedija (persidengiančios medijos), kuomet laikraštis, interneto tinklapis, bažnyčių garso ir vaizdo tarnystės glaudžiai sąveikavo tarpusavyje bei papildė viena kita įvairia informacija. Žinoma, tai augino ir svetainę, ir laikraštį, ir bažnyčių įrašų tarnystes. Ilgainiui svetainė btz.lt plėtėsi savo turiniu, keitė dizainą. Šiandien kažkiek btz.lt archyvinės medžiagos vis dar galima atrasti svetainėje evangelija.lt, kurios startiniams darbams taip pat teko man pačiai vadovauti, kai ji kūrėsi 2016 m. Galiu nedviprasmiškai pasakyti, kad tarnystės su šiuolaikinėmis medijos rūšimis man asmeniškai buvo itin įdomios ir įkvepiančios, nes atvėrė savo erdves kūrybai bei teikė džiaugsmo matyti, kaip teologinė mintis, žinia, žodis įgyja vis naujas formas, pasiekia žmonių širdis.

Kita aktyvi bendrijos veikla, kurios nemenka organizacinė našta tuo metu teko ir Šiaulių bažnyčiai – tarptautinis projektas „Vaikų Kalėdos“. Nuo 2002 m. mūsų bažnyčios tarnautoja, vaikų – paauglių pastorė Rasa Mardosaitė buvo pakviesta tapti šio projekto atsakinga koordinatore Lietuvoje. Prieš tai projektą penkerius metus koordinavo ir sėkmingai vystė Daina Saulytienė. Pasikeitus aplinkybėms ir jai kartu su vyru išvykus į JAV, projektą pasiūlėme koordinuoti Rasai. Kartu su Daina ir pastoriumi Giedriumi jau seniai pastebėjome bei vertinome Rasos charizmą, gebėjimus, kaip itin tinkamus šiame tarnystės lauke. Galiausiai, jai pasiūlėme ir drąsinome imtis atsakomybės. Paprašiau, jog Rasa prisimintų tas dienas ir pati pasidalintų įspūdžiais tiek apie „Vaikų Kalėdų“ projektą, tiek apie tarnystę vaikams Šiaulių bažnyčioje. Jos betarpiškas ir šiltas pasakojimas nukelia į jaukias, nors ir nelengvas, tarnaujančios širdies misijų pradžias.

Evangelizacinis projektas „Vaikų Kalėdos“ Lietuvoje prasidėjo 1998 metais. Pamenu, kai mūsų bažnyčia tais metais gavo šių dovanėlių pirmąją siuntą. Kiekvienas daiktelis toje dovanėlėje alsavo ją ruošusių žmonių meile. Tai buvo kažkas nauja, visiškai nepatirta! Taigi šiame projekte dalyvavau nuo pat pradžių. Pirmaisiais metais mano atsakomybė vaikų renginyje buvo vaidinti žiogą. 🙂 Kiekvienais metais atsakomybės vis augo – kaip ir džiaugsmas matant, kaip šis projektas mobilizuoja vietines bendruomenes, išjudina eiti pas vaikus su pačia nuostabiausia žinia apie Dievo meilę, parodytą per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Nuo pat „Vaikų Kalėdų“ pradžios žavėjausi, kaip tuo metu koordinatorės Lietuvoje pareigas ėjusi Daina Saulytienė, kruopščiai ir išmintingai organizavo dovanėlių atsiėmimus, mokymus bendruomenių atstovams. Kai 2002 m. Daina paprašė perimti šio projekto koordinavimą Lietuvoje, jaučiausi stipriai pagerbta ir įpareigota. Jeigu nebūčiau susilaukusi padrąsinimo ir visokeriopos pagalbos iš pastorės Anželikos ir Aido, nežinau, ar būčiau išdrįsusi imtis šios tarnystės. Su Dievo ir daugybės savanorių pagalba šią tarnystę nešiau 15 metų (iki 2017 m.). Džiaugiuosi, kad šiuo metu „Vaikų Kalėdų“ koordinavimo komanda Lietuvoje ir komandos regionuose yra stipriai išaugusios, jose jau savanoriauja žmonės, kurie dar vaikystėje patys gavo ypatingąją „Vaikų Kalėdų“ dovanėlę ir pradėjo savo draugystės kelionę kartu su Jėzumi.

Oj, o apie vaikų tarnavimą tai dar daugiau būtų galima pasakoti. 🙂 Į vaikų tarnavimą atėjau, kai Jonas, Akvilytė buvo kūdikėliai. Tarnauti kūdikėliams buvo labai smagu – juos reikėdavo užmigdyti giedant giesmeles, pamaitinti – taip džiaugiausi, kad nereikia pamokslauti, nes savo dvasia pati dar buvau kūdikėlis ir kalbėti dvasinėmis temomis buvo sunku. Labai daug mokiausi, stebėdama, kaip tarnauja vaikams Vitalija, Antonijus, Jūratė, Jolanta, Sigutė, Ingutė… O ir aš pati augau šioje tarnystėje kartu su tais mažaisiais kūdikėliais. Kai tuometė vaikų tarnavimo vadovė Vitalija planavo išvykti gyventi svetur (nepamenu, kurie metai buvo), ji paprašė manęs trumpam ją pakeisti. Buvo labai nedrąsu – juolab, kad aš turėjau mažiausiai patirties vaikų tarnystėje iš visų tuo metu buvusių vaikų tarnautojų. Tačiau, supratus, kad turiu pasitikėti Dievu ir nesiginčyti su juo dėl savo tinkamumo, pradėjau vadovauti vaikų sekmadienio Biblijos mokyklai. Ir šioje tarnystėje drąsino bei ugdė ir pastorė Anželika, ir visa vaikų tarnautojų komanda. Kiek daug gražių akimirkų turėjome drauge su vaikais ir vieni kitais. O kiek visokiausių renginių, projektų gimė drauge meldžiantis, kuriant ir planuojant. Buvo labai smagu jausti laisvę kurti, eksperimentuoti – jaustis, kaip tikruose Tėvo namuose, kur tu esi mylimas, laukiams, o jei reikia – ir pataisomas. Vaikų tarnautojų komanda buvo (manau ir yra) kaip viena didelė šeima. Stengdavomės skirti laiko ne tik tarnysčių planavimui, bet ir laikui drauge su visomis šeimomis. Taip gera žinoti, kad cepelinų šeštadienio tradicija tęsiasi iki šiol!

Nuoširdžiai dėkojame Raselei už gražią, tvarią ir malonią tarnystę mažiesiems Kristaus draugams ir brangiausiems žmonėms pasaulyje – mūsų visų vaikams. Rasele, tu turi ypatingą dovaną pastebėti kiekvieną vaikutį, draugauti su juo ir prakalbinti jo širdelę, papasakoti apie Dievo meilę. Džiaugiamės, kad tavoji pastoracinė dovana ir toliau laimina daugelį vaikų tikėjimo bei gyvenimo kely.
Taip pat esu nuoširdžiai dėkinga kiekvienam Šiaulių bažnyčios žmogui, kuris netausodamas savo laiko, talentų ir jėgų, aukojosi tarnaudamas vaikams aktyviai prisidėdamas tiek prie „Vaikų Kalėdų” projekto, tiek įsiliedamas į tarnystę vaikams bažnyčioje.

Teologinių studijų pradžia

Susibūrus nemenkai evangelinei krikščionių bendrijai bei nuėjus daugiau nei dešimtmetį tikėjimo, tarnystės kelionę posovietinėje visuomenėje, vis labiau ryškėjo poreikis pastoriams ir bažnyčioms įgyti teologinį išsilavinimą, krikščioniško dvasingumo, istorijos, Rašto išprusimą. Mat kiekvienas naujas laikas atneša ir savų iššūkių. Kartą, maždaug 2001 m., pamenu, kai apie tai kalbėjomės su pastoriumi Giedriumi, jam atvykus į Šiaulius. Pokalbio metu, vaikščiodami po miestą, samprotavome apie teologinių studijų būtinumą. Tuomet aiškiai įvardinome pažinimo ir teologinių žinių poreikį tiek mums, pastoriams, tiek mūsų bažnyčiose esantiems tarnautojams ir tikintiesiems. Juk pasaulis nestovi vietoje, jo kultūra nuolat kinta, mokslas darydamas pažangą atneša vis naujus atsakymus žmonėms, o krikščionys neretai užstringa savo suformuluotose primityviose „tikėjimo klišėse“, kurios neatitinka nei Rašto tiesos, nei gyvenimo kultūrinės, visuomeninės aktualijos ir nebegali atnešti kritinių atsakymų, kurie būtų Kristaus Dvasios tiesoje, meilėje bei adekvačiame kultūros suvokime. Tam, kad nutiestume tiltą tarp Rašto ir šiandienos kultūros reikalingi geri ir meistriški teologiniai įrankiai – tekstų egzegezė, kultūros hermeneutika, pastoracinė globa ir psichologija, misijos antropologija, krikščionybės ir pasaulio istorija. Visus šiuos įrankius gali suteikti studijos – t.y. „mokslų kalvė“.

Tą kartą Giedrius pasidalino savo mintimis apie teologines studijas, kurių žvalgėsi JAV evangeliniuose universitetuose. Aš tuo metu jau galvojau apie studijavimą Šiaulių Evangeliškame Biblijos Institute, mat puikiai pažinojau šio instituto iniciatorius bei įkūrėjus Otoną ir Raimondą Balčiūnus kartu su JAV menonitų misija. Anomis dienomis su jais daug bendraudavome ir kalbėdavome apie teologinių žinių didelį trūkumą visose Lietuvos evangelinėse bažnyčiose. Jie pakvietė mane sudalyvauti vienoje, kitoje savo paskaitoje. 2001 / 2002 metais Otonas dėstė misiologiją, o Raimonda – sielovadą. Jų perteikta medžiaga paliko man gerą įspūdį, nes dėstymas buvo pagrįstas tiek asmenine patirtimi tarnystėje, tiek JAV įgytu teologiniu išsilavinimu. Man patiko tokia studijų dermė, kai žinios nėra atitrūkusios nuo praktinės patirties, juolab, kad studijuojant, toliau teko atlikti pastoracinę tarnystę tiek bažnyčioje, tiek bendrijoje. EBI paslankios studijų programos, pritaikytos suaugusių žmonių mokymuisi, man pasirodė gana patraukliai ir simpatiškai. Tad nuo 2003 m. pradėjau teologines studijas EBI, pastoracinės teologijos programoje. Mano teologinių studijų kelionė trūko gana ilgai, nes institutas leido individualiai derinti programą, paskaitų laiką ir kreditus prie nešamų tarnystės naštų, darbo krūvių bei augančios šeimos. Netrukus paraginti studijuoti, į EBI stojo ir kiti mūsų bendrijos pastoriai, tarnautojai ir tikintieji iš įvairių Lietuvos miestų į skirtingas kelių pakopų EBI programas. Kai kurie pastoriai bei tarnautojai teologinį išsilavinimą įgijo Klaipėdos universiteto evangelikų teologijos katedroje.

Tuo tarpu pastorius Giedrius 2002 metais įstojo į JAV Tarptautinį Trejybės (Trinity) universitetą studijuoti teologijos magistro programoje. Jo studijas, visų pastorių pritarimu, rėmė bendrija ir Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“. Studijų vaisiumi pastorius Giedrius nuolat dosniai dalinosi su ganytojais ir bendrijos tikinčiaisiais. Parašė ne vieną teologinį, istorinį tekstą, esė laikraštyje „Ganytojas“ bei kitoje Lietuvos spaudoje. O vasaros metu, grįžęs į Lietuvą, organizavo bendrijos ganytojams ir tarnautojams egzegezės ir hermeneutikos seminarą, homiletikos ir pastoracinės etikos kursus su praktinėmis užduotimis.

Visa tai kėlė bendrą teologinį pastorių ir bažnyčių išprusimą, keitė pamokslaujamos žinios kokybę. Jei pirmajame gyvavimo dešimtmetyje bažnyčios praturtėjo Dvasios ugnimi, tarnyste ir misija, tai antrajame visa bendrija brendo dvasiškai Kristaus pažinimu, teologinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis žiniomis. Tokiu būdu bendrijos bažnyčios augo gilyn šaknydamosios Rašto tiesoje, evangelinės minties pažinime, augino brandžios tarnystės vaisius.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai